Niekada nelaikiau savęs didele Willo Smitho gerbėja. Taip, į galvą ateina keli puikūs filmai kaip „Septynios sielos“ ar „Laimės vaikymasis“. Visgi knyga „Will autobiografija“ mano dėmesį patraukė dėl kitų priežasčių. Pirma, dėl kolaboracijos su Marku Mansonu. Lietuvoje jis žinomas dėl savo kultinių knygų „Subtilus menas nekrušti sau proto“ ar „Viskas yra sukrušta“. Jo knygos yra glaustos, šmaikščios, parašytos lengvai skaitomu stiliumi ir bent skaitymo momentu padeda perkratyti savo mąstymo bei elgesio įpročius.
Grįžtant prie Willo Smitho autobiografijos, ją perskaityti panorau ir vedama „cekavos zosės instinkto“. Nors autobiografija parašyta dar iki plačiai nuskambėjusio smūgio Chrisui Rockui „Oskarų“ teikimo ceremonijoje 2022 m., tačiau galbūt joje yra atsakymai į tokį netikėtą impulsyvumą? Gal yra ir atsakymai, paaiškinantys neįprastą šeimos modelį – omenyje turiu Willo žmonos Jada’os Pinkett viešą meilužį, kurį susirado su paties Willo palaiminimu.
Turiu pripažinti, kad pradėjus skaityti knygą „Will autobiografija“, mano pirminės susidomėjimo priežastys pasitraukė į šalį. Įtraukė pati Willo gyvenimo istorija, kuri papasakota labai detaliai ir nesausai. Autorius knygoje vis pripažįsta, kad tam tikras detales pasakoja, norėdamas būti sąžiningas. Kitaip sakant, mielai nutylėtų kai ką, kas nedera prie pasaulinio garso aktoriaus gyvenimo.
Knygoje nuosekliai pasakoja apie Willo darniai nedarnią šeimą ir vaikystę, apie pirmuosius darbus ir netikėtą tapimą hiphopo žvaigžde. Čia trumpam stabteliu: ši autobiografija man tapo įdomia pažintimi su hiphopo kultūros užgimimu, apie kurią nė velnio neraukiau. Nelabai ką žinojau apie apie Willo muzikinę karjerą, tad atradau tikrai daug naujo. Toliau knygoje pinasi Willo muzikinė karjera, idealios meilės ir santykių paieškos (bei griūtys), netikėtas posūkis į aktorystę, didelės profesinės ambicijos, perfekcionizmas, tėvystė ir kitos temos.
Beje, nenoriu sudaryti apgaulingo įspūdžio. Autobiografija toli gražu nėra tiesiog gyvenimo istorijos atpasakojimas. Tai ir nuolatinis savistabos srautas, pasidalijimas, kad motyvavo priimti vienokius ar kitokius sprendimus. Tai lyg mažiausiai 2 in 1 knyga, kur telpa ir žmogaus gyvenimo istorija, ir pakankamas kiekis saviugdos, filosofijos, iš patirčių gimusių išvadų.
Skaitant šią kautobiografiją, jau kone nuo pirmų puslapių juntama gaidelė „nepriimkit už gryną pinigą visko, ką čia rašau, nes tuoj imsiu ir paneigsiu“. Ir iš tiesų knygos gale, likusieji kokie 50 puslapių, yra labai stipri kulminacija-transformacija. Tai atskleisdama nesijaučiu kažką išspoilinanti, nes, kaip jau minėjau, autorius Kažkam ruošia nuo pat pirmųjų puslapių. Be to, minėdama stiprią kulminaciją, noriu motyvuoti skaityti knygą iki galo. Pripažįstu, kad beskaitydama pati buvau prisigavusi, kad gal ši autobiografija kiek per daug ištęsta. Tačiau knygos pabaiga ir atperka, ir sudėlioja taškus ant i. Pasakysiu kitaip – nepabaigus skaityti knygos iki galo, neišvengiamai liktų nepilnas Willo paveikslas.
Dar norėčiau stabtelėti ir pamąstyti apie tai, kad Willo gyvenime nuo pat vaikystės buvo labai atsidavusių, jam gerų ir ištikimų žmonių. Nors tėvas turėjo polinkį smurtauti, tačiau, pavyzdžiui, močiutė Džidži buvo tikras auksas jo gyvenime. Ji ne davatkiškai išpažino krikščionybę, tačiau gyveno atvira ir gera širdimi. Savo pavyzdžiu, savo elgesiu ji skiepijo Willui žmogiškumą ir gerumą.
„Džidži neskirstė bėdų į savas ir svetimas. Ji nuoširdžiai tikėjo Evangelijos žinia ir manė, jog galimybė parodyti meilę ir patarnauti kitiems yra garbė, o ne prievolė.“ (psl. 53)
Vėliau Willo gyvenime atsirado visa žmonių grupė, kuri tapo tarsi antra šeima vystant muzikinę karjerą, tačiau lydėjo ir dalis jų tebelydi einant aktorystės keliu. Atrodo, kad labai natūraliai Willas užėmė lyderio-spindinčios žvaigždės, o jį lydintys žmonės natūraliai ir be nuoskaudų tapo mažiau matomais arba visai nematomais atsidavusiais partneriais, palydovais, o kartais ir vedliais. Šie žmonės daugybė kartų apsaugojo Willą nuo klaidų, fiziškai ar mentaliai ištraukė iš brendusių ar spontaniškai grėsusių problemų, rūpinosi jo fiziniu ir teisėsauginiu saugumu. Tokie žmonės gyvenime yra tikrai dovana, nes veikia kaip atsvara visam kitam, kas klostosi š*dinai.
Ar ši knyga atsakė į man kirbėjusius klausimus apie išsišokimą „Oskaruose“? Ko gero, kad taip. Susidariau įspūdį, kad Willas Smithas savo gyvenimą daugybę metų dėliojo labai racionaliai, valdydamas emocijas, stengdamasis elgtis teisingai, pasižymėjo itin dideliu reiklumu sau ir kitiems, kitaip sakant – per gyvenimą ėjo su perfekcionisto užmojais. Tačiau žmogus yra žmogus, o ne robotas, todėl neišvengiamai karts nuo karto pramuša impulsyvūs, su perfekcionizmu prasilenkiantys veiksmai. Pernelyg didelė kontrolė prieštarauja pačiam gyvenimui ir jo tėkmei, tad yra pasmerkta bent kartais išsprūsti iš rankų.
Autobiografija padėjo suprasti ir neįprastą šeimos modelį. Tiesa, skaitant knygą, mano dėmesį labiausiai prikaustė tai, kad Willas sugebėjo sukurti darną tarp dviejų savo žmonų ir vaikų iš abiejų santuokų. Nors su pirmąja žmona įvyko skyrybos, tačiau jis dėjo pastangas, kad abi šeimos toliau funkcionuotų. Nežinau, ar tai galima pavadinti tam tikra haremo atmaina, ar aukšto sąmoningumo šeimų konstruktu, ar paprasčiausiai „kaip kas moka, taip tas šoka“. Reikia nepamiršti ir paties elementariausio veiksnio – Willo šeimos modelis taip stipriai narstomas vien dėl žinomumo. Bepigu smalsiai zosinti ir kritikuoti, o kaip sunku susidėlioti harmoningą gyvenimą, kai tave stebi milijonai vertinančių akių.
Galiausiai turiu stabtelti ir prie Marko Mansono indėlio į šią knygą. Jis taip įsiliejęs, kad nė negalėčiau įvardinti, kur baigiasi Willo Smitho ribos ir prasideda Marko Mansono įtaka. Galų gale, Willas Smithas irgi yra aštrialiežuvis, neieškantis žodžio kišenėje, tad gal ir nieko keisto, kad šioje autobiografijoje jie tapo vien(i)u. Autobiografija parašyta lengvai skaitomai, neti sausi faktai pateikiami įdomiai, tikrai netrūksta ir vaizdingų frazių bei saviironijos: „Jungo psichotantrinis vudu“, „sąmonės patvorys“, „esu pamišęs tėvelis tironas“, „blaškiausi kaip beždžionė, dulkinanti kamuolį“ etc. Pasigedote pikantiškumo? Ką gi, autobiografijoje rasite ir sekso scenų, juodosios mafijos, audringų vakarėlių…
Jeigu dvejojate, ar imtis šios knygos, pradžiai atsiverskite 117 puslapį ir apsispręsite. Jo pirmosios eilutės skamba taip:
„Per daugelį metų šį tą išmokau apie patarimų dalijimą – niekas negali tiksliai nuspėti ateities, bet visi manome, kad galime. Taigi patarimas geriausių atveju yra vieno žmogaus ribotas požiūris į begalę prieš jus esančių galimybių…“
Už knygą esu dėkinga leidyklai „Eugrimas“.