Esu iš tų žmonių, kuriems paukščiai kelia susižavėjimą, o pamačius plunksną – tiesiog būtina pakelti ir neštis namo. Deja, mano žinios apie paukščių rūšis ir gyvensenos įpročius – labai menkos. Gebėjimas atpažinti giesmes – dar menkesnis :) Dėl to Selemono Paltanavičiaus knyga „Paukščiai paukščiai“ iš karto patiko. Joje yra ne tik tekstinė informacija, daugybė kokybiškų nuotraukų, bet ir QR kodai, kurie nukreipia į skirtingų rūšių paukščių balsus.
Knyga pradedama nuo bendro pobūdžio informacijos apie paukščių klasifikaciją ir fizines ypatybes. Galvoje perbėgo mintis, kad ši informacija greičiausiai buvo girdėta per biologijas pamokas. Deja, jau neprisiminiau net gan elementarių dalykų, pavyzdžiui, kad paukščiai yra neįtikėtinai lengvi, o gulbė nebylė yra vienas iš trijų sunkiausių paukščių visame pasaulyje.
Keliaudama knygos puslapiais pirmyn, supratau, kad daugybė paukščių rūšių man nė negirdėtos ir nematytos. Jeigu tiksliau, negirdėti paukščių pavadinimai, o štai balsai, kurių klausiau, naudodamasi QR kodais, pasirodo, dar ir kaip girdėti! Tiesa ta, kad vizualiai geriausiai žinomi tie paukščiai, kurie gyvena arčiau žmonių ir nėra labai slapūs. Tuo tarpu slapieji paukščiai gyvena žmonių akims sunkiai pastebimą gyvenimą, tačiau apdovanoja giesmėmis, sklindančiomis net iš aukščiausių medžių viršūnių ir įvairių slaptaviečių.
Skaitant apie paukščius sunku nepastebėti, kokia išmintinga gamta. Kiekvienas gyvis gauna tas savybes, kurios jam pravarčiausios. Žiūrint į Lietuvoje dažniausiai pastebimų paukščių nuotraukas ir skaitant jų charakteristikas, atsiveria didelė įvairovė. Paukščiai skirtingų dydžių, spalvų, ryškumo, skiriasi kūno dalių formos: nagai, sparnai, snapai, liežuviai. Vieni gali nagais kabintis į sienas, tačiau sunkiai juda žeme; vieni puikiai skrenda trumpus nuotolius, o kiti sutverti ilgam sklendimui; vieni yra nuostabūs medžiojai, pasitelkiantys aštrią regą ir snapus, o štai genys pasitelkia neįprastai ilgą liežuvį, kuris gali siekti iki 25 cm! Vandens paukščiams reikalingos dar kitos savybės. Štai Ausuotasis kragas, kurį mes dažnai vadiname naru, gali nerti net iki 100 metrų!
Aprašant vieną iš paukščių rūšių, buvo paminėta, kad patelės plunksnos yra mažiau spalvingos dėl to, jog perinčios ir saugančios kiaušinius jos nepastebėtų plėšrūnai. Tai perskaičius visai kita spalva nušvito, kodėl paukščių patinėliai tokie spalvingi, o patelės apsirėdžiusios gerokai kukliau. Manydavau, kad tai susiję tik su poravimosi ritualais, kai patinėliai stengiasi sužavėti pateles. Taip pat iki šiol maniau, kad visos juodagalvės sniegenos turi ryškiai raudonus pilvukus. O visgi ne – patelių pilvukai yra pilkai rusvi.
Dėka šios knygos, pirmą kartą rimčiau pagalvojau apie paukščių migraciją ir tai, kad kai kurios rūšys Lietuvoje praleidžia labai trumpą laiką. Vieni tik stabteli pailsėti ilgoje kelionėje, kiti užsibūna ilgiau, tačiau niekada čia neperi, dar kiti peri ne kasmet, kasmet po kartą ar net po kelis kartus. Grįžimas šiltajam sezonui į Lietuvą vyksta labai skirtingu metu – vieni paukščiai gali pasirodyti dar vasarį ir čia praleisti likusią žiemą, kiti grįžta vėliau, kai kurie – tik gegužės mėnesį. Žiemoti į šiltesnius kraštus paukščiai išskrenda irgi skirtingu metu. Be to, negalime sakyti, kad visi paukščiai patraukia į šiltus kraštus – yra tokių, kurie traukia ten, kur šalčiau…
Na, bet nenoriu visko išpliurpti – pavartykit, paskaitykit ir paklausyt patys to, ką galima rasti knygoje „Paukščiai paukščiai“. Manoji atkeliavo iš VAGA knygynų tinklo (ačiū!).