Ši knyga mane sudomino jau vien savo pavadinimu. Pasirodo, tai yra Pulitzerio premiją pelnęs romanas, kuriame apgyvendinta klimato kaitos ir sengirių tema. Ji paliečiama per skirtingas istorijas žmonių, kurių gyvenime vienaip ar kitaip figūruoja medžiai.
Iš karto norisi paminėti ir itin įdomią romano struktūrą. Skirtingų istorijų paeiliui papasakota net devynios. Daugelis jų gan išsamios ir, rodos, turinčios pabaigą. Visgi, kaip paskui paaiškėja, tos istorijos tėra fragmentai, kurie vėliau ne tik plėtojami toliau, bet ir pradeda tarpusavyje apsijungti.
Jau pirminiuose kiekvienos istorijos fragmentuose medžiai užima tam tikrą vaidmenį. Vienose istorijose medžių vaidmuo gan ryškus, kone lygiagretus aprašomai šeimai. Kitose – medžiai sušmėžuoja lyg tarp kitko, kaip vos pastebima detalė. Visgi romanui rutuliojantis, medžių tema pamažu pradeda vis labiau ryškėti ir įgauna reikšmingą vaidmenį. Ima aiškėti, kad visos istorijos tarpusavyje susijusios – visai kaip medžiai susiję vieni su kitais net tuomet, kai auga skirtinguose pasaulio kampeliuose.
Kai kurie romano personažai iš pradžių atrodo gilūs, savitai matantys pasaulį ir gerąja prasme keisti. Kiti tuo tarpu atrodo gan paviršutiniški, plaukiantys paviršiumi ir „nedaug žadantys“. Ir visgi romano eigoje, pirminės atskiros istorijos įgauna naujus pavidalus, o jose aprašyti personažai auga, bręsta ir kartais netgi neatpažįstamai keičiasi.
Lygiagrečiai ir vėl norisi grįžti prie kūrinio struktūros – romanas išskaidytas į skyrius „Šaknys“, „Kamienas“, „Vainikas“ ir „Sėklos“. Ši struktūra puikiai atspindi ir atskirų istorijų bei personažų užgimimą, augimą, vystymąsi, buvimą atskirais, bet ir sudarančiais vienumą, kuri kartais lieka nematoma plika akimi. Kartu tai atspindi romane minimą pasvarstymą, kas yra medis – ar vienas individas, ar neaprėpiama jų gausa? Rodos, kiekvienas medžio lapelis gali būti laikomas atskira gyvastimi. Tokia mikrokosmo ir makrokosmo idėja atrodo labai universali kalbant ne tik apie pavienius medžius ir medžius kaip visumą, bet ir apie pavienius žmones bei žmoniją, pavienius elementus ir elementų visumą. Tai ir sudaro simbiozę, ekologijos principą.
Kalbant apie romano siužetą, vietomis jutau, kaip auga įtampa, o viduje kunkuliuoja nerimas ir viltys dėl to, kaip įvykiai klostysis toliau. Nors tai romanas, tačiau jame aprašomi įvykiai tokie artimi mus supančiam pasauliui, kad kūrinys galėtų būti ir dokumentinis. Skaitydama šią knygą, turėjau progą pagooglinti įvairių augalų nuotraukas ir šiek tiek praplėsti botaninį žodyną. Taip pat, kaip visada, žavėjausi netikėtomis frazėmis ir žodžių žaismu, pavyzdžiui:
<…> vieninteliai žmonės aplink ją yra medžiai (psl. 276)
Tai nėra mūsų pasaulis su jame augančiais medžiais. Tai medžių pasaulis, į kurį ką tik atkeliavo žmonės. (psl. 528)
Dar viena įdomi detalė – nors knyga parašyta amerikiečių autoriaus ir istorijos vyksta tolimose šalyse, tačiau viename fragmente, istoriniame kontekste, yra paminėtas ir Vilnius :)
Ši knyga nepadiktuoja ekologinių sprendimų ir nenušviečia teisingo kelio, tačiau paskatina susimąstyti. Ne tik apie kasdienybę, vartojimo įpročius, (savi)destruktyvų gamtos eksploatavimą, dirbtinio intelekto antplūdį, bet ir apskritai žmonijos vaidmenį, trumpam žybtelėjusį po Didžiojo sprogimo. Galbūt mumyse pernelyg daug puikybės ir nesuvokiame savo menkumo?
Beveik visi poreikiai kuriami refleksinio, iliuzinio ir demokratiško komiteto, kurio užduotis – vieno sezono būtinybę paversti kito sezono garažo išpardavimu. (psl. 415)
Mes eikvojame milijardą metų planetos kauptas atsargas ir švaistome jas įvairiems blizgučiams. Ir ką nori sužinoti Daglas Pavličekas – kodėl tai taip lengva suprasti, kai sėdi namelyje kalnuose ir beveik neįmanoma suvokti, vos tik išeini iš namų ir įsilieji į kelių milijardų žmonių minią, įsikibusią status quo. (psl. 480–481)
Pabaigai tiesiog pasakysiu, kad kūrinys man tikrai patiko, o medžių ekosistema aprašoma kiek sužmogintai ir primena Peter Wohlleben knygą „Paslaptingas medžių gyvenimas“.