Išsikraustydama iš senojo tinklaraščio, į naująjį pasiėmiau vienintelį įrašą – apžvalgą apie knygą „Stumbražolių pynimai“. Apie šią knygą sužinojau, kai ji dar nebuvo išversta į lietuvių kalbą. Atradau ieškodama literatūros apie Amerikos čiabuvius, jų palikimą, kultūrą. Nuoširdžiai nudžiugau pamačiusi knygos vertimą ir sodriai žalią viršelį, kuriame žaidžia augalų motyvai ir vėžlys, simbolizuojantis mitą apie Vėžio salą. Turtle Island yra Šiaurės Amerikos pavadinimas, būdingas JAV ir Kanados čiabuviams, kilęs iš istorijos apie Žemės sukūrimo. Šia istorija ir pradedama knyga.
Tačiau mitas – tik įžanga, vedanti į subtilų žmogaus ir gamtos pasaulį, mokslo tyrinėjimus, intymius pajautimus ir protėvių išmintį. Robin Wall Kimmerer knyga „Stumbražolių pynimai“ priskiriama ir literatūrai apie klimato kaitą. Visgi ji kitokia nei tos, kurias teko skaityti iki šiol. Ji daugialypė ir mačiau, kad už tai sulaukė kai kurių skaitytojų kritikos. Neva, reikėjo išleisti tris atskiras knygeles: apie kvapiąsias stumbražoles, apie Amerikos čiabuvių mokslininkės ir bonatikės patirtis bei apie motinystės patirtis. Aš asmeniškai su tuo visiškai nesutinku. Mano manymu, iš pirmo žvilgsnio skirtingos temos knygoje darniai susiliejo į visumą ir viena kitą papildė. Ir greičiausiai būtent dėl to atliepė mano širdį bei leido toliau gyventi ne su bejėgiškumo ir beprasmybės jausmais, tačiau su galėjimo ir prasmės pojūčiu.
Knygos autorė Robin Wall Kimmerer yra botanikė, kuri į augalus ir visą pasaulį žvelgia ne tik per mokslo sąvokų, tačiau ir per pojūčių prizmę. Nepamiršdama tyrimų, matavimų ir mokslo sąvokų, botanikė išlieka poetiška. Protas eina išvien su širdimi – ar ne taip ir turėtų būti?
Svarbu paminėti, kad Robin Wall Kimmerer yra kilusi iš Amerikos čiabuvių (indėnų) ir savo gyvenimą skiria nukirstoms šaknims atkurti. Tai lėmė ir ypatingą ryšį su kvapiosiomis stumbražolėmis, ir bandymus mokytis nunykusios protėvių kalbos, o iš dalies ir atsiradimą botanikos mokslo pasaulyje. Tiesą sakant, skaitydama šią knygą pirmą kartą rimčiau susimąsčiau apie Amerikos čiabuvių likimą ir jo paralelę su mūsų, lietuvių tauta. Ir Amerikos čiabuvių gentys, ir lietuviai buvo priversti išsižadėti savo „laukinio“, pagoniško tikėjimo bei papročių. Ir vieni, ir kiti patyrė priespaudą, trėmimus, pasikėsinimą į gimtąją kalbą ir pasaulėjautos ypatumus. Amerikos genčių gyventojai ir liko tremtiniais savame krašte, žiauriai nukirstomis šaknimis, be galimybių harmoningai integruotis į visuomenę. Mūsų, lietuvių, likimas švelnesnis ir dėkingesnis. Ir visgi priespaudos potyriai velkasi kaip tamsus šešėlis iš kartos į kartą. Polinkis nerimauti, negatyviai mąstyti, įtarinėti, nepasitikėti savimi ir kitais žmonėmis – nuo viso to vis dar nesame pagiję.
Knyga leidžia suprasti, kad pasiligojusios yra visų žmonių šaknys, nepriklausomai nuo kilmės. Visų šaknys veda į gamtą, pas augalus, gyvūnus ir visą ekosistemą, kurios dalimi nebemokame būti. Taip pat šaknys veda į dėkingumą už gamtos išteklius ir visa, ką turime. Dėkingumo „religija“ yra priešprieša perteklinio vartojimo „religijai“ ir nenuosaikiai, planetos išteklius sekinančiai ekonomikai. Ši knyga yra priminimas apie mūsų prigimtį, ryšį su gamta ir dėkingumą.
Knygą vadinu meditatyvia, nes iš jos puslapių sklinda daug ramybės, tikrumo, švelnumo ir lėtumo. Knygą vadinu intymia, nes jos puslapiuose nuguldyta daugybė itin asmeniškų rašytojos išgyvenimų, susijusių su įvairiomis gyvenimo sritimis. Prieš skaitytoją ji apnuogina savo pastangas, netobulumus ir drąsą neatitikti kieno nors lūkesčių. Tikiu, kad botanikų bendruomenėje netrūksta aršių kritikų, kurie knygą supeikia kaip subjektyvią ir nepakankamai mokslišką (panašiai nutiko gamtininkui Peter Wohlleben, parašiusiam knygą „Paslaptingas medžių gyvenimas“).
Neabejoju ir tuo, kad knygos „Stumbražolių pynimai“ turinys taip pat atrado didelį ratą gerbėjų ir mokslo pasaulyje. Stumbražolės pasirinktos kaip simbolinis augalas, parodantis, kad gamtai svarbus bendradarbiavimas su žmonėmis ir gyvūnais. Einant būtent bendradarbiavimo, o ne užvaldymo keliu, visos gyvos būtybės yra vienos kitoms naudingos. Saikingas skynimas, rovimas, skabymas dantimis ir mindymas pėdomis ar kanopomis augalijai gali nešti naudą, o ne žalą. Netgi saikingas gaisras gamtoje parodomas ne kaip žalojimo, tačiau atsinaujinimo procesas (ko gero, ši tema visuomenėje tapo itin jautri labiausiai dėl žmonių sąmoningumo trūkumo, o ne dėl absoliučios žalos gamtai). Apskritai gamta yra linkusi į bendradarbiavimą, atsikūrimą ir atsinaujinimą – svarbiausia jai padėti ir mokytis nuolankumo, pripažinti, kad žmogus nėra aukščiau už kitas gyvybės formas.
Tikiu, kad šiai knygai turėtų suteikti šansą kiekvienas iš mūsų, o ši knyga – šansą mums.
Rekomenduoju perskaityti ir dėkoju už knygą leidyklai „Kitos knygos“.
