Pilar Quintana „Kalė“ – tai mažos apimties knygelė dailiu viršeliu, kurios pardavimai šią vasarą šoko į aukštumas. Tvirtinama, kad šios kolumbietės rašytojos stilius yra koncentruotas, talpus, tad pakankamai perteikti gali netgi vos 104 puslapių romanėlyje. Kuris, beje, buvo parašytas auginant kūdikį – nuvagiant laisvas minutes nuo laiko, kai kūdikis nemaitinamas, nemigdomas, nečiūčiuojamas. Tekstas surašytas tiesiai į mobilųjį telefoną. Kaip šiuolaikiška, ar ne?
Romano laikas irgi priklauso šiandienos pasauliui, tačiau modernumo, technologijų ir skubėjimo jame beveik nerasta. Čia daugiau karščio, skurdo ir stichiško, netramdomo gamtos pasaulio. Nerasta čia ir kūdikio, kurio nebuvimas didele dalimi ir įsuka romano veiksmą, o dar labiau – vyksmą.
Pagrindinė romano veikėja negali susilaukti kūdikio ir tai tampa jos gyvenimo našta, savotišku prakeiksmu. Priglausta kalytė Širlė turi tarsi kompensuoti išsvajotą, tačiau niekada negimusią dukrą. Vis dėlto priglaustas gyvūnas neišpildo svajonės, nesuteikia galimybės pilnai išreikšti motiniško potencialo. O jis, deja, stipriai idealizuojamas. Tikiu, kad aš ne vienintelė skaitytoja, kuriai kilo klausimas, kokia Damaris būtų motina savo vaikui? Galbūt lygiai tokia pat reikli kaip su kalyte? Lygiai taip pat susipintų didelė meilė, prisirišimas, savininkiškumas ir noras kontroliuoti? Deja, kontrolė nėra beribė ir veda į tironiją, išlaisvina žiauriąją prigimties pusę.
Ši knyga man primena gyvenimišką tiesą, kad žmonių negalime suskirstyti į gerus ir blogus. Jei ne visi, tai bent daugelis jų ilgalaikėje perspektyvoje ir skirtingomis aplinkybėmis parodo skirtingas savo puses. Tik paskubėk ką nors idealizuoti ir teks nusivilti. Tik paskubėk ką nors pasmerkti ir teks to pasigailėti, nes tas pats žmogus parodys švelnią ir šviesią prigimties pusę. Taip ir šiame romane Rochelijus pateikiamas kaip žiaurus šunų globėjas, o pati Damaris – tarsi švelni, kantri ir mylinti kalytės „mama“. Visgi prie tokio įvaizdžio trumpme romane nespėjama nė prisirišti – jis bemat sugriaunamas.
Romane „Kalė“ man labai patiko Damaris pusseserės personažas. Turbūt daugelio gyvenime egzistuoja žmogus, kuris iš prigimties lyg ir nėra blogas, bet jam labai trūksta taktiškumo ir empatijos. Toks žmogus, kuris ne kalba žodžiais, tačiau juos drebia. Net neutralią mintį gali perteikti kaip priekaištą ir paleisti kaip aštrią strėlę į pačias jautriausias sielos vietas. Carlos Castaneda savo kūriniuose tokius žmones įvardija mažaisiais tironais. Jie yra patys nepatogiausi žmonės ir gali būti netgi pavojingi gyvybei, tačiau kartu turi didžiausią potencialą mus užauginti, subrandinti.
Deja, šiame romane brandos raidos neįžvelgiau. Jame viskas tarsi pasmerkta stagnacijai arba griūčiai, kurioje nematyti pokyčių potencialo. Gyvenimas teka persmelktas kalte ir bandymu išlaikyti status quo. Nėra žmogiškų ribų tarpasmeniniuose santykiuose, nėra atsakomybės prisiėmimo ir ryžto išeiti iš komforto zonos ir išaugti kaltės jausmą. Visa tai tarpsta kaip pasyvi agresija ir greičiausiai niekada nebus įsisąmoninta dėl pernelyg didelio veikėjų primityvumo.
Apibendrinant pasakysiu, kad romanas patiko. 104 puslapiai yra išties talpūs ir, jei tik yra noro panardyti po kūrinio sluoksnius, perskaičius liks daug potencialo pakontempliuoti.
Romaną lietuvių kalba išleido: „Kitos knygos“.