Vienisas miestas

Olivia Laing „Vienišas miestas. Menas būti vienam Niujorke“: įtraukiantis ir daugialypis kūrinys

Ši knyga yra tiesiog wow! Beskaitydama kartais stabteldavau vien tam, kad dar kartą pagalvočiau, kokia ji gera! Beet, pradėkim nuo pradžių…

Olivia Laing knyga „Vienišas miestas. Menas būti vienam Niujorke“ mane sudomino dėl vienatvės temos. Kartais vienuma, vienatvė, atsiskyrimas ir net introvertiškumas yra suplakama į vieną krūvą. Ištirpsta ribos ir lieka ne visai aišku, kas yra kas, ir kas yra apie mane? Mane, jaučiančią poreikį daug laiko praleisti vienumoje, kuri kartais įgauna ir turbūt atsiskyrėliškumo atspalvį. Iš kur tai kyla, ar žalinga ir ar reikėtų tai koreguoti?

Simboliška, kad knygą pradėjau skaityti stovėdama ant 34-ojo gimtadienio slenksčio. 34-erių buvo ir autorė, kai gimė šios knygos užuomazgos. Gimė iš gyvenimo aplinkybių, kai ji ketino iš Europos skristi pas mylimąjį į Niujorką ir ten apsigyventi. Jos mylimasis paskutinę akimirką persigalvojo ir Olivia Laing liko viena. Be santykių, be draugų ir naujame mieste, kuris daugeliu prasmių jai svetimas.

Būdama kultūros kritikė, Olivia Laing savo asmeninės vienatvės periodą pasitelkė kaip įrankį tyrinėti vienatvės temą mene. Drauge tai tapo ir jos kelionės į gijimą bei savęs pažinimą dalimi. Iš vienatvės persmelkto laikotarpio Niujorke gimė ir ši nuostabi knyga, kuri skaitosi lengvai kaip romanas, tačiau yra biografinė, dokumentinė, kultūrinė, antropologinė, menotyrinė, psichologinė ir dar visokia kokia. Skaitydama šią knygą jaučiausi atradusi nuostabų daugialypį žanrą, kuris įgalina praplėsti pasaulėjautą, akiratį, o kartu atlieka savitą psichoterapinį vaidmenį ir skatina empatiją.

Knygoje paminima daug menininkų ir kūrinių (dėka ko į namų kino repertuarą vėl įtraukiau Alfred Hitchcock filmus). Visgi daugiausiai dėmesio skiriama keliems jau mirusiems menininkams – jų asmenybėms, gyvenimo istorijoms bei darbams. Jeigu ne ši knyga, greičiausiai šie menininkai man būtų likę nežinomi:

Visi jie vienaip ar kitaip buvo savo laikmečio marginalai, nesugebėjusios integruotis visuomenės paraštės. Jų gyvenimus ženklino chaotiška vaikystė, kurioje nesusiformavo saugus prieraišumas; skurdas; smurtas; prievarta; į izoliaciją variusi lytinė tapatybė (homoseksualumas), kitoniška išvaizda ir pasaulėvoka. Vieni iš jų gyveno socialiai atsiskyrėlišką gyvenimą, kiti siekė pripažinimo ir minios, kuri, vis dėlto, netrukdė toliau gyventi mentaliai vienišo žmogaus gyvenimą. Izoliuotas vidinis pasaulis save išreikšti padėjo per meną. Kartu tai buvo ir būdas išgyventi, „išventiliuoti“ vidinius išgyvenimus ir įsišaknijusį nepritapimą.

Kalbant apie Henrį Dargerį, išplėtojama skaudžiai įstrigusi mintis apie XIX a. medicinos nuostatas, kaip reikėtų auginti vaikus: „Vyravo įsitikinimas, kad švelnumas ir fizinis prieraišumas kenkia raidai ir gali daryti žalą vaikui.“ (psl. 122). Toks teiginys skamba kaip bepročio kliedesiai, tačiau tam yra racionalus paaiškinimas. Esant dar menkai išsivysčiusiai medicinai, kūdikiai buvo atskiriami nuo mamų ir kitų žmonių siekiant sumažinti naujagimių mirtingumą. Kiekviena bakterija ir virusas, perneštas fizinio kontakto metu kūdikiui galėjo reikšti mirtį. Tad kuo mažiau kontakto, tuo geriau. Taip atrodė to, kol po kelių dešimtmečių ėmė ryškėti pragaištingi padariniai.

Gaila, bet kliedesiais paremtas vaikų auginimas tuo nesibaigė – tik neseniai pradėta kalbėti apie vaiko asmenybės vertę, palaikymo svarbą ir autentiškumo skatinimą. Emocinis šaltis, liepimas vaikams patylėti, kai suaugusieji kalba, ir bandymas paversti vaiką tiesiog patogiu tėvams – tebėra šių dienų realybė. Neabejotinai tai sukuria terpę augti kitiems Henriams Dargeriams.

Knygos autorė nuostabiai jaučia menininkų gyvenimo ir kūrybos pulsą. Socialinės atskirties temą ji gvildena su didele empatija ne tik dėl tuometinio vienatvės laikotarpio, bet ir dėl vaikystės, kuomet jautėsi kaustoma visuomenės stigmų. Ją augino mama lesbietė su partnere, o pati Olivia augo sunkiai apčiuopdama savo lytinę tapatybę – jautėsi labiau berniukas nei mergaitė, ar greičiau nei mergaitė, nei berniukas.

Knyga netikėtai nuveda net į politinį kontekstą. Per AIDS protrūkio temą parodoma, kaip ciniškai funkcionuoja visuomenė, valstybinės organizacijos ir Bažnyčia. Visuomenės susiskaldymo dinamiką puikiai įvardija knygoje nuskambanti ekscentriškos menininkės Valerie Solanas citata: „Visuomenė, kurioje gyvename, yra ne bendruomenė, o viso labo izoliuotų šeimų rinkinys“. (psl. 98).

Skaitydama šią knygą neišvengiamai pradėjau galvoti ir apie karantiną Covid-19 pandemijos laikotarpiu. Kiek tai pridarė žalos visuomenei, o ypač besivystantiems vaikams, kuriems pirmieji socialiniai ryšiai kloja pagrindus visam gyvenimui? Pagrindus pritapti, įsilieti, įgauti bendravimo įgūdžių ir netgi sveiką motoriką (esant rimtoms socializacijos ir prieraišumo spragoms, vaikas gali pradėti skleisti keistus garsus ar atlikti neįprastus rankų judesius).

Ši knyga įveda ir pamąstymus apie technologijų prikimštą pasaulį. Kaip tai veikia mūsų psichiką, didina atskirtį, slopina socialinių įgūdžių vystymąsi, skatina vengti tiesioginio kontakto, kuris neša didesnę atsakomybę nei buvimas už ekranų. Kyla pagrįsta mintis, kad gyvename technologijų sukaustytame, o ne išlaisvintame pasaulyje. Daugybę metų atgal iki interneto ir socialinių tinklų bumo, jau buvo požymiai apie tai, kad technologijos atlieka skydo vaidmenį. Skydo, saugančio nuo pažeidžiamumo kontakte su žmonėmis. Skydo, kuris suteikia kontrolę ar bent kontrolės iliuziją.

Ir visgi skaudžiausia kalbėti turbūt apie „iš anksto paruoštą (pre-invented) pasaulį“, kuriuo Davidas Wojnarowiczius vadino iš anksto nubrėžtą visuotinę patirtį, „kuri atrodo gera, net banali, beveik nematomomis sienomis, kol į jas neatsitrenki“. (psl. 174). Nors laikas eina ir pasaulis keičiasi, liberalėja, mažėja homofobijos apraiškų ir pan., visgi nematomų sienų ir toliau yra labai daug. Gyvenant postsovietinėje šalyje tai ypač ryšku, vis dar trokštama, kad žmonės gyventų kaip „teisinga“ masė. Ore vis dar juntamos nuotaikos, kad žmonės turi būti privalomai heteroseksualūs, kurti šeimas, gimdyti vaikus, moterims kone draudžiama patirti pogimdyminę depresiją, vyrai vis dar negali verkti ir t. t. Laimei, šios stigmos vis aktyviau ir garsiau trinamos, o taip pat daugėja pagalbos įrankių, padedančių įvaldyti meną būti (ne)vienam bet kuriame mieste – nebūtinai Niujorke.

Nuoširdžiai, ši knyga pretenduoja tapti geriausiu šiais metais skaitytu kūriniu. 10/10.

Už knygą AČIŪ leidyklai „Kitos knygos“.

Vienisas miestas 2

Parašykite komentarą