Dar iki sužinant apie alpakas, grožėdavausi  „vilnoniais“ gyvūnais, pavyzdžiui, avimis ir šiurkščiaplaukiais foksterjerais. Tad nieko keisto, kad, pradėjus domėtis Pietų Amerika ir indėnais, iš karto susižavėjau iš ten kilusiomis alpakomis: gauruotais, egzotiškos išvaizdos kanopiniais gyvūnėliais. Šį rudenį, internete pamačiusi ūkio NEMUNO ALPAKOS nuotraukas, netrukus jau domėjausi galimybėmis apsilankyti ir teiravausi apie ūkio etiką – alpakos čia auginamos dėl grožio ir vilnos, be ketinimo valgyti jų mėsą! Taigi dar už savaitės kartu su gentiečiu Donatu nuvykome į alpakų ūkį, kur bendravome su ūkio šeimininke Agniete, klausinėjome apie alpakų charakterį, gyvensenos ypatumus bei vilną.

Alpakas auginate nuo 2013-ųjų, ar ne?

Taip. Pradėjom nuo trijų patelių, o šiuo metu ūkyje gyvena jau 22 alpakos. Mergaitės ir berniukai laikomi atskirai.

Kokie šių gyvulėlių charakteriai?

Alpakos – kaip ir žmonės, turi skirtingus charakterius. Pavyzdžiui, viena alpaka yra išdykusi labiausiai iš visų, taip pat yra ramių, gerų alpakų. Dar verta paminėti, kad berniukai drąsesni už mergaites.

Tiesa, kad alpakos, kaip ir kupranugariai, turi savybę spjaudytis?

Taip, tiesa. Spjaudosi tarpusavyje, kai konkuruoja dėl maisto. Tai iš esmės vienintelis dalykas, ką vienos kitoms gali padaryti, nes neturi ragų. Spjaudymasis yra priemonė pasiaiškinti santykius. Patinai dar ir kaklais pasidaužo, pasispardo. Alpakos turi hierarchiją.

Taigi, kaip žmonės parėkauja, taip alpakos pasispjaudo?

Taip. Iš pradžių pagrasina, paskui apspjaudo (juokiamės).

Ką reiškia alpakų garsai?

Garsus, krenkštimą skleidžia taip pat konkuruodamos, besipykdamos, pranešdamos viena kitai žinią „nelįskit – šis skanėstas mano“. Kai alpakos tarpusavyje bendrauja draugiškai, tuomet tyliai ir švelniai pamūksi. Alpakos – labai tylūs gyvuliukai.

Ar alpakos moka gudrauti?

Taip, būna, kad vartelius atsidaro ir pabėga (vieną gudruolės alpakos pasprukimą teko stebėti ir mums).

Maniau, kad alpakos yra labiau linkusios prisileisti žmones, tačiau dabar matau, kad jos išlaiko atstumą.

Jų bendravimas toks, kokį matom – prieina, apžiūri, apžiūri, pauosto ir vėl bėga. Alpaka nėra kaip katė ar šuo, kurie glaustosi. Jeigu alpaka prie žmogaus lenda, tai nėra gerai.

Spjaudymasis yra priemonė pasiaiškinti santykius.

Kaip dažnai reikia kirpti alpakų vilną?

Kartą per metus, pavasarį (Donatas nustemba, nes dabar ruduo, o alpakos neatrodo labai apaugusios). Taip tik atrodo, kad nedaug, iš tikrųjų vilnos yra per kokius tris pirštus. Pati alpaka po kailiu yra kaip stirna, dviratukas (juokiamės).

Ar specialiai formuojate alpakoms šukuosenas?

Ne, mes šukuosenų neformuojame. Tai tas pats kaip juokingai apkirpti pudelį – ne, ne.  Tas gyvuliukas gal nenorėtų būti vaikščiojančiu pokštu. Nukerpam tvarkingai, švariai. Paliekam kailio tai tik ant galvos, kad būtų nuo saulės apsauga, ir kad ausys tokios ilgos neatrodytų. Taip pat truputį kailio paliekam ties uodega.

Veganų filosofija pasisako prieš vilnos gaminius. Aš pati nesu kategoriška – esu linkusi pateisinti atvejus, kai gyvuliukai neskerdžiami, o vilnos kirpimas nesukelia jiems kančios, kokią patiria, pavyzdžiui, Angoros triušiai.

Manau, kad yra keli procentai tų blogų atvejų ir jie užgožia visus kitus atvejus.  Pavyzdžiui, avys ar alpakos dėl vilnos buvo veisiami ir su žmonėmis gyveno tūkstančius metų. Kaip būna architektūros stebuklai, taip išvesti tokį gyvūną yra gyvulininkystės stebuklas. Jeigu avis ar alpaka būtų nekerpama, tai būtų tikrasis gyvulėlio skriaudimas, nes jis galiausiai nebepaneštų tos vilnos, joje prisiveistų musių lervų ir galiausiai gyvūnas nugaištų. Puikiai šią situaciją iliustruoja prieš keletą metų nuskambėjęs pavyzdys su apleista avimi, kurios ilgai nekirptas kailis siekė net 40 kg. Nekirpimas yra tikroji blogybė, o jeigu gyvūnas tvarkingai auginamas, prižiūrimas ir kartą per metus nukerpamas, tai nieko blogo tame nėra.

Žmonėms, kurie nori alpakų dėl grožio, visada sakau, kad kirpimas yra augintojo pareiga. Tai ne galimybė nupešti ir nuskriausti gyvuliuką, o privaloma procedūra dėl gyvūno higienos ir gerovės. Žinoma, ne visoms alpakoms kirpimas patinka. Viena alpaka nereaguoja visiškai, kitai būna nemalonu ir ji muistosi, tačiau kirpimas trunka 20–30 min. ir atliekamas tik vieną kartą per metus.

Žiūrint nuotraukas iš Pietų Amerikos, susidaro įspūdis, kad alpakos gyvena laisvai, be žmogaus priežiūros.

Yra alpakų bandų, kurios laisvai vaikštinėja itin dideliuose plotuose kalnuose, tačiau visada yra piemenys, kurie alpakas gano. Alpakų nėra laukinių, yra tik vikunijos, tai – laukiniai alpakų giminaičiai, gyvenantys Pietų Amerikoje. Jas vietiniai gyventojai kas keletą metų pagauna, sugena į aptvarus, nukerpa ir vėl paleidžia. Tuo tarpu alpakos yra naminiai gyvuliai ir paleistos į laisvę pražūtų.

Kuo ypatingi alpakų vilnos siūlai? Ar juos parduodate Lietuvoje?

Siūlai yra tokie pat minkšti ir švelnūs, kaip ir pačios alpakos. Siūlus parduodame Lietuvoje (100 g kaina – apie 12 eurų). Kaip minėjau, iš pradžių alpakas auginome dėl jų grožio ir kompanijos, tik vėliau ėmėme žavėtis vilna ir iš jos kažką daryti. Aš pati turiu nusimezgusi kojinių, pirštinių ir šalikų. Alpakų vilną galima dažyti augalais, nendrėmis, kopūstais, tačiau tai yra didelis darbas, procesas ilgai užtrunka. Galima vilną palikti ir natūralią, tuomet ji tokios spalvos, kokia ir pati alpaka.

Ne, mes šukuosenų neformuojame. Tai tas pats kaip juokingai apkirpti pudelį – ne, ne.  Tas gyvuliukas gal nenorėtų būti vaikščiojančiu pokštu.

Alpakas auginate tik dėl vilnos ir grožio. O ar yra alpakų augintojų, kurie augina ir dėl mėsos?

Nesu girdėjusi, kad dėl mėsos kas nors augintų būtent Lietuvoje. Užsienyje pasitaiko, kad kai alpakų prisiveisia daug arba turi kokių nors defektų, tuomet jas ir valgo. Tarp kito, labai daug žmonių atvykę klausia: „o tai kaip mėsa, ar alpakos valgomos?“ Sakau, kad nenuodingos, valgomos, bet mes to nedarom.

Ar lankėtės Pietų Amerikoje ir alpakas pirmą kartą pamatėte ten?

Oi, ne, Pietų Amerikos neprireikė. Pamatėme alpakas Lietuvoje ir tiek užteko: susižavėjome, įsimylėjome ir įsigijome. Dabar lankomės alpakų parodose ir ūkiuose. Buvome Anglijoje, Švedijoje, Belgijoje. Nuvykstame pasižiūrėti ir pasimokyti, kaip tinkamai auginti alpakas ir jomis rūpintis, kad būtų sveikos, gražaus sudėjimo, turėtų kokybišką vilną.

Papasakokite apie alpakų bandos gausėjimą. 

Dvejų metų sulaukusias alpakų pateles jau galima kergti. Tuomet, maždaug trejų, alpaka atsiveda savo pirmąjį mažylį. Nėštumas trunka apie 11.5 mėnesio. Vėliau jaunikliai  laikinai atskiriami. Yra gyvuliukų-mamų, kurios pačios atstumia jauniklius ir nebeduoda pieno, o kitos, pavyzdžiui, geraširdės alpakos, ir toliau duoda pieno (alpakų nemelžiame, pieno jos turi tik savo vaikučiams). Taigi ūgtelėjusius alpakiukus atskiriam nuo mamų. Tuomet mažyliai kelias dienas būna neramūs, o štai mamos nesijaudina visiškai. Kai atskirti jaunikliai atskirai pabūna apie mėnesį, išmoksta gyventi savarankiškai ir atpranta nuo žindimo, tuomet vėl galima suleisti su dičkėm. Na, o patinėliai tuomet jau keliauja į suaugusių patinų bandą.

Pamatėme alpakas Lietuvoje ir tiek užteko: susižavėjome, įsimylėjome ir įsigijome.

Alpakos maudosi smėlyje?

Taip, štai čia jų maudykla (rodo į išgulėtą žemę be žolės). Čia augo žolė ir buvo lygu, bet jos pasidaro duobes. Atranda kokį kurmiarausį, jame voliojasi, voliojasi, voliojasi ir taip išplečia ištrintą plotą, ištrina duobes.

Ar Lietuvos klimatas tinkamas alpakoms?

Tinkamas, nes Pietų Amerikoje alpakos gyvena atšiauriomis sąlygomis kalnuose ir yra prisitaikiusios prie didelių temperatūrų skirtumų. Ko jos nemėgsta, tai drėgno ir karšto oro. Jeigu alpaka pavasarį būtų nenukirpta ir palikta per vasarą, gali perkaisti ir nugaišti. Na, o jeigu nukirpta, tuomet viskas gerai. Kartais dar ir palaistom alpakas vandeniu arba pačios atsigula ant vėsių akmenų.

Alpakos žiemoja ne lauke?

Žiemą jos būna daržinėje, bet kai oras geras, visada išleidžiame į lauką. Lauke alpakos pasivaikšto, palaksto, pasivarto po sniegą ir eina atgal ant šieno. Rudenį, šąlant orams ir menkai beaugant žolytei, buvimas lauke – tik dėl malonumo.

Ačiū už skirtą laiką!