Astrofizika skubantiems knyga

Neil de Grasse Tyson „Astrofizika skubantiems“: greita humanitarinių smegenų mankšta

Knygą „Astrofizika skubantiems“ perskaičiau dar gegužės mėnesį, tačiau su apžvalgos reikalais užtrukau. Labiausiai dėl to, kad turėjau ketinimą nufotografuoti ją būtent Molėtų astronomijos observatorijos ir etnokosmologijos muziejaus aplinkoje. Man pasirodė bene tinkamiausia ir simboliškiausia vieta visoje Lietuvoje :)

Moletu astronomijos abservatorija

O dabar, kai jau prisėdau pasidalinti įspūdžiais, pirmiausia norisi pasakyti, kad man asmeniškai ši knyga skaitėsi gan sunkiai ir „laužė humanitarines smegenis“. Laimei, Neil de Grasse Tyson pasižymi žaismingu humoro jausmu, kuris šiek tiek gelbėjo. Visgi lengva nebuvo. Panašiai jaučiausi ir skaitydama Steven Hawking knygas „Visata riešuto kevale“ bei „Didysis projektas“.

Beskaitant knygą perbėgo mintis, kad jos turinys atrodytų gerokai paprastesnis, jei tebesėdėčiau mokyklos suole. Tiesiog tuo gyvenimo laikotarpiu turėjau daugiau reikalų su tiksliaisiais mokslais: fizika, chemija, matematika. Neabejoju, kad smegenys veikė kiek kitaip. Visgi dabar, nuo tokių žinių atitolus, ko gero, dar svarbiau karts nuo karto pamaitinti smegenis neįprastu maistu. Kitaip sakant, išvesti jas iš komforto zonos ir pramankštinti.

Vienas iš iššūkių  ir gal net problemų, kad skaitydama tokio pobūdžio knygas bandau įsivaizduoti dalykus, kurie netelpa į vaizduotę. Mintyse braižau planetoms, žvaigždynams, Visatai ir galaktikoms būdingus atstumus. Šviesos greitį. Reiškinių trukmę. Uch – nesutelpa į akiratį (tiksliau, vaizduotratį). Suklupau jau knygos pradžioje. Štai, pavyzdžiui, vienas iš Žemės formavimosi etapų: „Dabar maždaug 380 000 metų mūsų dalelių sriuboje nieko ypatingo neįvyks“ (24 psl). Kaip tai tiek metų nieko nevyks? Mūsų istorija po Kristaus, kuklūs 2023 metai, tiesiog ištirpsta viename Žemės formavimosi etape!  Į tokio masto reiškinius negaliu pažvelgti tiesiog matematiškai. Norisi kaip nors suvirškinti vaizduotėje. O gal nereikėtų?

Kita vertus, kai kurie didžiuliai objektai ar skaičiai bent iš dalies įkandami ir vaizduotėje. Štai paminėtas 2016 metais užbaigtas didžiausias pasaulyje radioteleskopas: „Jis įrengtas Kinijoje, Guidžou provincijoje, ir plotu pranoksta 30 futbolo aikščių.“ (139 psl.) Visai nekuklus radioteleskopėlis, ar ne? Ir visgi jis kažkokiu būdu nelaužo smegenų, tarsi kažkaip telpa į vaizduotę. Gal kad atstumai žemiški? Beje, kitas sakinys puikiai iliustruoja Neil de Grasse Tyson humorą: „Tad jei kokia nors nežemiška civilizacija sumanys pasiųsti mums žinią, pirmieji juos išgirs kinai.“ (139 psl.)

Skaitydama šią knygą, atradau ir naujų, o gal pamirštų-senų faktų, kuriuos smagu ir net naudinga žinoti kasdienybėje. Pavyzdžiui, „Erdvėje paviršiaus įtemptis visada priverčia nedidelį skysčio lašą įgyti rutuliuko formą. Tad išvydę kokį nors nedidelį kietą daiktą, kuris pasirodo įtartinai apvalus, galite spėti: jis formavosi būdamas išlydytas, skystos būsenos. Jei medžiagos gniužulo masė labai didelė, tuomet jis gali būti sudarytas iš beveik bet ko – gravitacijos jėga suteiks jam rutulio formą.“ (psl. 120)

Astrofizika skubantiems knyga 2

„Astrofizika skubantiems“ užbaigiama labai jaukiai. Ne paslaptis, kad žmonės mėgsta save užkelti ant pjedestalo, o gyvūnijos pasaulį palikti kažkur žemiau – kaip mažiau išsivysčiusį, mažiau sąmoningą ir ribotą. Tačiau autorius pasipūtėlius nuleidžia ant žemės, primindamas, kad jokio milžiniško plyšio tarp mūsų nėra. Priešingai: „Mes, žmonės, ir gamta esame viena, nei aukščiau jos, nei žemiau, mes – joje.“ (psl. 180)

Autorius eina dar toliau – primena mūsų itin mažą vaidmenį visatoje, į kurį atsižvelgiant, nereikėtų per stipriai sureikšminti savęs ir savo bėdų: „Žvaigždžių Visatoje yra daugiau nei smėlio smiltelių bet kokiame paplūdimyje, žvaigždžių yra daugiau nei sekundžių, ištiksėjusių nuo tų laikų, kai susiformavo Žemė, žvaigždžių yra daugiau nei žodžių ar kitų garsų, ištartų visų kada nors gyvenusių žmonių lūpomis.“ (psl. 181)

Galiausiai svarstau, kad šią astrofizikos ekspediciją verta pratęsti žiūrint dokumentiką. Vizualiai matomus mastelius bus kiek lengviau aprėpti, o tuomet ir knygos mažiau laužys smegenis :)

Irrr… nors sakau, kad nebuvo lengva, šią knygą rekomenduoju astrofizikos pradinukams. Pažengusiems knyga gali pasirodyt… per paprasta :)

„Astrofizika kubantiems“ atkeliavo iš iš leidyklos „Kitos knygos“ (ačiū!).

Parašykite komentarą