Jau keletą metų bendradarbiauju su įmonėmis, atstovaujančiomis natūralią ir ekologišką produkciją. Pavasarį sukirbėjo mintis, kad norėčiau artimiau susipažinti su daugiau šių įmonių atstovų. Vienas dalykas, kai paštu atkeliauja natūralūs produktai, kuriuos testuoju ir aprašau, kitas dalykas – gyvai pabendrauti su žmonėmis, kurie šiuos produktus siunčia ir jais tiki.
Viena iš pažinčių pasidalinsiu šiandien. Mano pašnekovė – tvarumą skatinančios parduotuvės ZEROTEKA valdovė Monika Dumčiūtė. Su ja kalbamės apie zero waste judėjimą, gyvenimo džiaugsmą, atlaidumą sau bei kitiems, draugišką ir šmaikščią įtaką siekiant pokyčių.
Kaip gyvenimo vingiai atvedė į zero waste kelią ir parduotuvės ZEROTEKA kolektyvą?
Gyvenimo kelias visada vingiavo su zero waste įpročiais, nėra taip, kad vieną dieną tapau zerowastere ar šiam judėjimui prijaučiančia. Mokiausi iš močiutės ir mamos – abi visada rodė pavyzdį, kaip išnaudoti kuo mažiau resursų. Mano mama yra iš 9 vaikų šeimos, o močiutė – iš 12, taigi tausoti ir gerbti aplinką jos tikrai moka. Aš pati augau dėvėdama pusseserių drabužius, buvo normalu juos dalintis, o ne išmesti. Iš močiutės kiekvieną rudenį gaudavau maišą džiovintų obuoliukų. Maišas būdavo pasiūtas iš kokios nors paklodės. Indams plauti kempinėles nerdavo iš senų kojinių atraižų, kilimėlius surišdavo iš skuduriukų. Mama, kiek tik prisimenu, eidama gatve visada surinkdavo numestas šiukšles. Taigi ir pati augau turėdama panašius įpročius. Turėti buteliuką vandens buvo normalu, suplyšus džinsams ar kuprinei – siūti, o ne pirkti naujus.
Vėliau įtaką darė ir gyvenimas Dubline. Kai tik įstojom į Europos Sąjungą, aš pati pirma išvykau, nors sakiau, kad niekur nevažiuosiu (juokiasi). Ten jau 2004 metais buvo rūšiavimo konteineriai ir naudojami ne plastiko, o popieriniai maišeliai, nepaisant to, kad Airijoje nuolat lyja. Tokie tvarūs sprendimai atrodė normalu.
Buvo pasitaikę gausaus vartojimo tarpsnių?
Buvo, kai nuvykau į Airiją ir gavau pirmąją algą. Nuvariau į tuo metu didžiausią prekybos centrą ir nusipirkau ryškiai ryškiai oranžinį džemperį, kuris jau po pirmojo skalbimo nebebuvo toks oranžinis, nors už jį sumokėjau labai nemažai. Tuo metu man labai patiko žodis šopintis, bet vėliau atsidariau spintą ir pamačiau rūbus, kurių aš net nenoriu. Ir pagalvojau „ne, gana“. Vėliau teko padirbėti labdaros parduotuvėlėse, kur parduodamos prekės iš antrų rankų, o uždirbti pinigai skiriami bažnyčiai. Tokia patirtis dar labiau įtvirtino norą gyventi tvariai.
Ar lengva atrasti sveiką įsitraukimą į zero waste gyvenimo būdą? Kai neperlenkiama lazda ir nefanatikuojama?
Manau, kad tai yra individualu. Svarbu įvertinti savo galimybes, laiko resursus, charakterio ypatybes. Pavyzdžiui, jeigu esi visiškai nedirbantis, tada turi pakankamai laiko lankytis turgeliuose, daugybėje prekybos centrų ir atsirinkinėti tik tai, kas idealiai atitinka zero waste filosofiją.
Instagram‘e yra paskyra @zerowastedaniel – šis vaikinas kuria iš medžiagų atraižų ir gyvena zero waste stiliumi. Man fainai pasižiūrėt, bet pati taip gyventi turbūt nelabai galėčiau, nes reikėtų labai daug planuoti, daug visko prisipirkti į priekį, o aš taip nemėgstu. Reikia absoliučiai susiplanuoti dieną ir nelieka vietos ekspromtui – tai mano charakteriui būtų nepakeliama, mėgstu ekspromtus ir šiaip gyvenu bangomis.
Maždaug 14 metų nevalgiau mėsos (įtaką padarė priklausymas A. Mamontovo fanų klubui). Deja, pradėjo prastėti sveikata, organizmas nepasisavino geležies iš augalinio maisto ir net vitaminų. Gydytoja paragino pabandyti valgyti bent truputį mėsos. Šis sprendimas buvo efektyvus ir dabar aš tiesiog nesureikšminu vegetarizmo, tiesiog klausau savo organizmo. Būna, kad epizodiškai nevalgau mėsos, tarkim, šešias savaites ar šešis mėnesius, o paskui vėl valgau. Pastebėjau, kad mityba lemia ir suvartojamo plastiko kiekius. Jeigu tik pradedu vartoti pieno produktus arba mėsą, plastiko pakuočių randasi daugiau. Net ekologišką vištą gauni vakuume, nes kitaip neleistina pardavinėti!
Būna momentų, kai apima jausmas, kad stengtis neverta, nes bendros pasaulio tendencijos taršos ir vartotojiškumo atžvilgiu yra liūdnos?
Tokių momentų tikrai būna, bet aš suprantu, kad galiu padaryti tik tai, kas priklauso nuo manęs. Todėl per daug nepanikuoju ir susitelkiu ties savo veiksmais bei rodomu pavyzdžiu. Man svarbu gyventi atsipalaidavus, nefanatikuojant. Aš gal labiau gilinuosi ne į tai, kaip yra blogai, o į tai, ką galima išpešti gero. Man patinka su tvarumu susijusios iniciatyvos, pavyzdžiui, RIVER CLEANUP ar DAROM. Jeigu kiekvienas žengiam po mažą žingsnelį, pokytis jau vyksta.
Yra klientų, kurie sako jūs čia išsidirbinėjat, bet manau, kad reikia į viską pažiūrėt žaismingai ir duoti patarimų – nėra blogai. Jeigu žmonės naudoja plastiko šiaudelius, kodėl blogai pasiūlyti bambukinį? Ir tvariau, ir dantimis sveikiau, ypatingai vaikų. Kartais draugiškai pažvengiu iš savo draugų, kad negali dviejų pomidoriukų pirkti nedėdami į plastiko maišelį. Ir ką – kitą dieną gaunu nuotrauką su komentaru „Monke, žiūrėk, mano pirmas apsipirkimas be plastiko“.
Beje, savo draugėms dovanoju vienintelę dovana – menstruacinę taurelę. Nes kitaip negaliu priverst išbandyt (juokiasi). Viena draugė naudodama menstruacinę taurelę apkeliavo visus Ispanijos kalnus. Taigi ją naudoti visiškai realu ir iš pirmo žvilgsnio nekomfortiškomis aplinkybėmis.
Gyventi zero waste stiliumi – pigiau ar brangiau?
Vienareikšmiško atsakymo nėra. Kas susiję su maistu, jeigu norisi vien ekologiško maisto, tai vienam yra beprotiškai brangu, o kitam – pigu, jeigu augina pats arba turi kur įsigyti išties palankiomis kainomis. Taip pat labai priklauso nuo raciono. Kas perkama – jautiena ar kruopos? Kruopų už tą pačią sumą juk galima nusipirkti gerokai daugiau. Man asmeniškai maitinantis vegetariškai yra be proto didelis alkis, suvalgau didesnį kiekį maisto.
Kokių minčių sukelia toks gyvenimo modelis, kai žmogaus darbo specifika yra nukreipta į netvarų vartojimą (paslaugų ar daiktų pardavimą), įmonėje nėra ekologinio atsakingumo, pavyzdžiui, netgi nerūšiuojamos atliekos, o grįžus namo stengiamasi gyventi tvariai? Ar tai nėra savęs apgaudinėjimas ir veidmainiavimas?
Manau, kad reikia prisitaikyti prie situacijos ir ieškoti individualaus sprendimo. Jeigu įmonė nerūšiuoja, galbūt galima pastatyti rūšiavimo dėžes ir užsakyti rūšiavimo konteinerį? Jeigu to padaryti negalima, gal pavyktų susitaikyti ir rūšiuojamas šiukšles išsinešti, kad nereiktų mesti į bendrų atliekų šiukšlinę? Manau, kad verta džiaugtis bet kokiomis pastangomis ir savęs nekaltinti, kad tvarumo principus pritaikyti pavyksta ne visur ir ne visada.
Ar stiklinės pakuotės tikrai yra zero waste dalykas? Pirkėjas nemato visi proceso, kaip prekė pasiekia lentyną. Juk dažniausiai stiklo pakuotės, tam kad nesudužtų, atvežamos suvyniotos į plastiką su oro burbuliukais. Taip atsiranda daugybė papildomo plastiko net ekologiškų prekių parduotuvėse, kurios lyg ir turėtų rodyti gerą pavyzdį. Gal kartais geriau pirkti prekę tiesiog plastiko pakuotėje, kurią paprasta transportuoti be pridėtinių pakuočių?
Ko gero, vienareikšmiško atsakymo vėlgi nėra, o kalbėti galiu apie savo darbo vietą, kurios virtuvė man pažįstama. Atėjusi dirbti į šią įmonę, ėmiausi reformų ir manau, kad nuveikiau nemažai. Mane ir mano žalias idėjas priėmė kolegos, kurie įmonėje dirba jau 10 metų. Esu parduotuvėje valdovė (juokiasi). Kolegos jau žino, tarkim, buteliukų ir stiklainiukų negalima išmesti – juos atneša man ir juos (būtinai sterilius) duodam užmaršuoliams, kurie ateina apsipirkti ir neturi savo taros arba nežino, kad yra galimybė pirkti sveriamus produktus. Grindis plaunu su acto tirpalu, nes nesinori chemijos. Vežamoms prekėms su dužiomis pakuotėmis naudojamas popierius, o ne plastikas su oro burbuliukais. Aišku, būna, kad prireikia kompromisų ir plastiko neišvengiame, pavyzdžiui, privalu turėti vienkartinių pirštinių, bet bent jau perkam tokias, kurios daro mažiausiai žalos aplinkai.
Kalbant apie išimtis, paminėčiau cukrų ir druską. Šių prekių dėžės yra popierinės, tačiau viduje yra plastiko, nes toks pakavimas reglamentuotas siekiant apsaugoti produktų nuo drėgmės. BIOTEKA asortimente yra daugiau prekių plastiko pakuotėse, tačiau ir tokiu atveju atsižvelgiama į, pavyzdžiui, plastiko ženklinimą, kuris leidžia suprasti, ar plastikas tinkamas perdirbti (geriausia, kai žymima pirmu arba antru numeriu). Dar atkreipčiau dėmesį į kosmetikos DR. HAUSCHKA filosofiją. Jie naudoja nemažai stiklinių ir metalinių indelių, kurie net naudojant produktų, neleidžia orui patekti į pakuotę (dėl to produktas ilgiau išlieka šviežias ir nesidaugina bakterijos). Vietoj įprastų klijų DR. HAUSCHKA pasitelkia klijus, išgautus iš krakmolo. Yra gamintojų, kurie arbatos pakeliams naudoja kukurūzų krakmolą. Taigi alternatyvų tikrai yra, o mūsų kompanija yra tikrai gerame kelyje.
Kokios prekės yra asmeniniai favoritai iš ZEROTEKA asortimento?
Man pačiai faina tai, kad galiu paragauti daugybės rūšių ekologiškų kruopų, jų galima pasisverti nuo 100 g. Kai ką atrandu iš naujo, tarkim, gyvendama Airijoje, išbandžiau žaliuosius grikius ir man jie labai nepatiko, o dabar patinka – tikras atradimas! ZEROTEKA parduotuvėje galima įsipilti ir nedidelį kiekį šampūno. Taip galima sužinoti, ar jis tinka man asmeniškai bei padėti išsirinkti klientui. Pagal perkamumą, geriausia perkami avinžirniai, mangai, veganiškas šokoladinis kremas. Jeigu ne iš maisto kategorijos, tai prekė nr. 1 yra bambukinis dantų šepetėlis. Buvo ant bangos ausų krapštukai, vaškainiai, kurie kai kam, ypač užsieniečiams, yra neįprastas gaminys. Labai populiarūs nesupakuoti muilai – nespėju užsakinėti! Beje, bekvapiu Kastilijos muilu prausia net kačiukus ir šuniukus.
Manau, kad dirbu nuostabioje vietoje, nes turiu galimybę pabendrauti su labai įvairiais žmonėmis, pasikonsultuoti, pasitarti. Jaučiuosi entuziastinga ir manau, kad šiame darbe tai yra svarbu.
Entuziazmas tvarumo srityje akivaizdžiai juntamas ir beklausant kilo klausimas – ar pavyktų save įsivaizduoti santykiuose su žmogumi, kuriam nelabai įdomu tvarumas bei ekologiški dalykai?
Tikrai taip. jeigu tai yra mano žmogus, tuomet, kaip sakoma, moteris yra tas kakliukas, kuris sukinėja galvą (juokiasi). Nesakau, kad daryčiau didelį spaudimą, tikrai ne. Jeigu aš ar tu darome, ką norime, tai ir mylimo žmogaus nesisavinam. Jeigu gyvenam vienuose namuose, tai nereiškia, kad galim aiškinti kitam žmogui, kokiu dantų šepetuku valytis dantis. Ir tai, kad negalim aiškinti, greičiausiai visi išmokom ankstyvuosiuose santykiuose. Bent jau aš nekartočiau daugybės dalykų. Mes visi esam skirtingi. Bet labai daug ką galim parodyti savo pavyzdžiu ir pasitelkus kantrybę.
Pabaigai norisi pakalbėti apie visuomenei aktualų klausimą – Covid-19 virusą, kuris turi sąsajų ir su tarša, padidintu plastiko vartojimu. Ką daryti kitaip, kad rastųsi daugiau tvarumo?
Vengti vienkartinių kaukių ir naudoti daugkartines kaukes, kurias galima netgi skalbti. Pirštines galima naudoti netgi odines, o ne gumines. Be to, reikia įvertinti, kiek efektyvumo mūvėti pirštines, jeigu viską iš eilės liečiame: prekes, automobilio raktelius, paskui nejučia ir veidą… Ar ne geriau dezinfekuoti rankas, ar paprasčiausiai dažnai plauti muilu?
Ačiū už pokalbį!
[Visos nuotraukos iš Monikos asm. archyvo]