Kadaise bandžiau išgooglinti, kokios literatūros apie indėnus yra išverstos į lietuvių kalbą. Daugiausia rezultatų, žinoma, yra grožiniai kūriniai. Didelė dalis jų parašyta labai subjektyviai ir padeda susidaryti gan ribotą, o kartais netgi klaidingą įspūdį apie indėnus. Tad mano paieškų tikslas buvo visgi daugiau dokumentinė literatūra.
Taip beieškodama atradau personažą Grey Owl (Pilkoji Pelėda). Šis žmogus buvo gamtos mylėtojas ir didis bebrų gynėjas. Save jis pristatė kaip pusiau indėną, tačiau vėliau paaiškėjo, kad buvo grynas anglas. Dėl to Pilkosios Pelėdos įvaizdis sumenko, tad faktiškai jis nė nebetinka dokumentikos apie indėnų žanrui.
Visgi aš asmeniškai nusprendžiau kitaip. Jeigu žmogus jautėsi indėnu ir šiaip ar taip nuveikė didžius darbus bei puoselėjo tam tikras indėnams būdingas tradicijas ir kultūros elementus, ar tikrai turėčiau nurašyti dėl indėniško kraujo neturėjimo? Nemanau. Kas žino, galbūt melas apie savo šaknis Pilkajai Pelėdai padėjo būti išgirstam ir ginti bebrus?
Šiaip ar taip, pirmiausia pradėjau skaityti ne paties Pilkosios Pelėdos aprašytus nuotykius, tačiau jo (pusiau) biografiją, kurią parašė rusų rašytojas Michailas Prišvinas. Ši biografija skaitosi kaip grožinis kūrinys – parašyta ne tiesiog dėstant sausus faktus, tačiau perteikiant gyvenimo įvykius su nuotykių dvasia. Jeigu gerai supratau, autorius pasitelkė ir nemažai gan ilgų citatų citatų iš paties Pilkosios Pelėdos knygų.
Žinoma, šios biografijos puslapiuose nugulė ir iškraipyti faktai, bent jau neteisinga Pilkosios Pelėdos gimimo linija. Pagal šioje knygoje pateiktą versiją, Pilkosios Pelėdos motina buvo indėnė. Skaitydama šią knygą, susimąsčiau, ar Pilkosios Pelėdos žmona Gertrūda (Anacharėja), kilusi iš irokezų genties, žinojo apie savo vyro tikrąsias šaknis. O gal ir ji pati buvo visai ne indėnų palikuonė? :)
Knygoje, kaip ir pridera, itin daug dėmesio skiriama bebrams, dėl kurių gerbūvio kovojo Pilkoji Pelėda. Bebrai Pilkosios Pelėdos gyvenime kurį laiką užėmė aukos vaidmenį, t. y. jis šiuos gyvūnus medžiojo ir pardavinėdavo jų kailius. Regis, atsitiktinumo dėka, Pilkoji Pelėda gavo progą priglaustus bebriukus pamatyti kone kaip savo vaikus. Nepaisant kitoniškos prigimties, mamą praradę beberiukai, priglausti Pilkosios Pelėdos trobelėje, ėmėsi skleistis kaip protingos, išdykusios ir savitą logiką turinčios asmenybės.
Ši, Michailo Prišvino parašyta biografija, man tapo liepteliu į kitas knygas, kurias parašė pats indėnas-apsimetėlis :) Savo namų bibliotekoje jau turiu kūrinius „Girių piligrimai“ bei „Apleistos trobelės pasakojimai“. Tikiuosi, greitu laiku nersiu ir į juos!
