Michael Newtono knygą „Sielų kelionės“ į rankas paėmiau antrą kartą. Pirmąjį užstrigau ir numečiau nespėjusi įsibėgėti, o paskui ilgam pamiršau. Tačiau paskutinius porą metų šios knygos pavadinimas ėmė šmėžuoti iš naujo, tad apsilankiau bibliotekoje ir pasiėmiau vėl. Knygos populiarumas matyti net iš apdriskusio viršelio – įdomu, kiek žmonių ją skaitė iki manęs ir kokius jausmus ji sukėlė?

Trumpai tariant, knygoje kapstomasi po pomirtines žmonių patirtis ar tiksliau – sielos patirtis po to, kai palieka žmogiškąjį kūną. Knygos autorius – hipnoterapuetas dr. Michael Newtonas – patyrimus fiksavo hipnozės pagalba. Tiesa, iš pradžių hipnozės metodą taikė kaip pagalbinę priemonę konsultuodamas klientus ir ji siekdavo tik esamo gyvenimo patirtis. Praeitų gyvenimų atžvilgiu dr. Michael Newtonas buvo nusiteikęs skeptiškai, tad ir jų analizė nedomino. Šis specialistas save laikė racionaliu žmogumi, o pagrindinis jo darbo metodas – kognityvinė elgesio terapija.

Visgi ėmė ir įvyko permaina, lėmusi kelis dešimtmečius trunkančius tyrinėjimus, kurie nepalieka abejonių, kad egzistuoja ne tik siela, bet ir reinkarnacija. Dr. Michael Newtonas bandė ieškoti hipnozės spragų ir įsitikinti, ar įmanoma suklastoti pasakojimus, vykstančius hipnozės metu. Teko pripažinti, kad hipnozės metu sukčiauti neįmanoma, be to, visų užhipnotizuotų žmonių patyrimus vienija pasikartojančios detalės. Šiek tiek skiriasi tik raiškos būdas, kurį lemia žmogaus profesija bei sielos branda.

Skaičiau šią knygą ir niekaip neapleido jausmas, kad mane bando apmulkinti. Paradoksas tame, kad nuo seno neabejoju sielos egzistavimu bei reinkarnacija. Rodos, kol tuo tikėjau labai abstrakčiai, tikėti buvo paprasta. O šioje knygoje procesai pateikiami kaip tam tikra schema, aiškinamas procesų po mirties eiliškumas ir pan. Būtent tas konkretumas drasko smegenis ir verčia bent dalinai priešintis skaitomai informacijai. Tiesą sakant, kol skaičiau šią knygą, mane kamavo savotiški miego priepuoliai. Atrodė, kad knygos turinys tiek nekasdieniškas ir (dėl to) koncentruotas, kad smegenys neatlaikydavo krūvio. Tad turinį teko dozuoti mažais gabaliukais pakaitomis su nevaldomu miegu. Sutapimas ar ne, bet pabaigus skaityti šią knygą, baigėsi ir miego priepuoliai.

Vienas iš knygoje išskleidžiamų sielos kelionių etapų – būsimo gyvenimo pamokų pasirinkimas. Ši dalis man įstrigo, ko gero, labiausiai. Pagalvojau, kad žvelgti į gyvenimą per šią prizmę yra labai pravartu. Juk tuomet, užklupus nelaimei, keliamas klausimas ne „Už ką man?“, tačiau „Kodėl pasirinkau šią patirtį ir ko ji mane moko?“. Tai tarsi paskata prisiimti atsakomybę už įvykius, už kuriuos, kaip įprastai manoma, atsakingų nėra. Pavyzdžiui, autorius samprotauja apie šeimą: „Kai man klientai pasakoja, kiek jie kentėjo nuo savo šeimos narių, pirmas mano klausimas jų sąmonei paprastai būna toks: „Ko trūktų šiandieniniam jūsų suvokimui, jei nebūtumėte tapęs to žmogaus vaiku?“ (psl. 276)

Beskaitant knygą ne kartą perbėgo mintis, kad visuomenėje mėgstama žaisti sąvoka „brandi siela“. Neretai sielos brandumas priskiriamas turbūt ne visai pagal tinkamus kriterijus. Pavyzdžiui, aukštas žmogaus intelektas gali nieko bendro neturėti su sielos brandumu. „Žmogus gali būti nepaprastai protingas, tačiau negebantis prisitaikyti prie naujų situacijų ir nelabai besidomintis pasauliu. Man tai yra pradedančiosios sielos požymis. Jei matau žmogų ramaus elgesio, kurio interesai ir gebėjimai yra harmoningi bei tikslingi ir nukreipti žmonijos pažangai skatinti, tuomet įtariu, kad turiu reikalo su pažengusia siela. Šios sielos asmeninių tiesų ieško anapus ego reikalavimų.“ (psl. 278)

Beje, taip jau sutapo, kad visai neseniai pradėjau klausyti Viktorijos Šatkauskienės hipnozių. Buvo netikėta, kai jas įsijungus išgirdau dalykus, apie kuriuos ką tik buvau perskaičiusi šioje knygoje. Apie erdvę, kurioje sielos susitinka po mirties, apie „kostiumo“ pasirinkimą fiziniam gyvenimui ir tai, kad negalim pilnai susitapatinti su fiziškuoju kūnu, nes esam nematerialios švytinčios būtybės.

Grįžtant prie knygos „Sielų kelionės“, įvertinau ją vos 3 balais iš 5. Pripažįstu, kad vertinimas didele dalimi kyla iš beskaitant kilusio diskomforto ir sunkumo apvirškinant informaciją, kri buvo visiškai nauja arba girdėti tik fragmentai. Įvertinimo subjektyvumas ir vienpusiškumas puikiai atsiskleidžia ir platesniame kontekste: vos pabaigusi skaityti šią knygą, pradėjau domėtis antra šios autoriaus knyga. Nes… šiek tiek pailsėsiu ir toliau draskysiu smegenis :)

Pabaigai pasidalinsiu dar viena patikusia autoriaus mintimi: Mums nereikia keisti to, kuo esame, tik transformuoti negatyvią reakciją į mus supančius įvykius.“ (psl. 277) O dabar keliauju į youtube, kur žiūrėsiu interviu su knygos autoriumi. :)