Pradėsiu nuo to, kad Marina Abramovič mano galvoje buvo viso labo girdėtas vardas. Žinojau, kad ji menininkė ir, rodos, gan staiga išpopuliarėjusi Lietuvoje. Nežinojau nei ką ir kiek laiko ji kuria, nei iš kuri kilusi ar kaip plačiai žinoma pasaulyje.

Ką gi, bežiūrinėjant kitosknygos.lt katalogą ir renkantis naujus skaitinius, akis užkliuvo už daug kartų matyto knygos viršelio. Pasirodo, knyga „Eiti kiaurai sienas“ 2022 m. išleista jau antru tiražu. Ėmiau ir nusprendžiau pagaliau susipažinti su šia menininke iš arčiau.

Knyga biografinė, tad puslapiais keliavau nuo Marinos Abramovič vaikystės link jaunystės ir brandos. Nustebau, kad šiai menininkei jau 76-eri (iš nuotraukų maniau, kad ji vidutinio amžiaus moteris). Knyga pasitinka labai lengva ir rišlia minčių raiška, tad puslapiai pro akis tiesiog slysta vienas paskui kitą.

TAČIAU nr. 1

Yra ir kita medalio pusė – mažiau lengva ir mažiau rišli Marinos Abramovič gyvenimo istorija. Skaitant išsamias ir labai atviras asmeninio gyvenimo detales, kyla įvairių ir gan prieštaringų minčių. Skaitant pirmąjį trečdalį knygos, galvoje sėdėjo mintis, kad skaitau Beatos Tiškevič knygos „Vyvenimas“ analogiją. Gausu aršios kritikos savo motinai ir vengimas prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą net tada, kai jau nebe -iolika. Sakyčiau, kad gausu apskritai mizantropijos ir sutrikusios savivertės apraiškų. Kuomet daugelio stipriai nekenčiu ar bent nemėgstu, o pati esu tarsi pati šauniausia, bet kartu ir blogiausia ar bent negražiausia.

Juokinga, kad prieš kelis metus, kai skaičiau „Vyvenimą“, pasakotojos-aukos pozicija ir atitinkamas naratyvas atrodė labai savas ir atliepiantis. Tačiau šiandien jau nebeskanus ir manęs visai nesužavėjo Marinos Abramovič priklausymas nuo motinos – gyvenimas po vienu stogu net tada, kai įgavo finansinę nepriklausomybę. Uždirbamus pinigus labiau norėjosi skirti performansams rengti, o ne nuomotis ar įsigyti būstą, kur galėtų gyventi atskirai ne tik pati, bet ir kartu su savo vyru? Geriau jau būnant ištekėjusiai toliau gyventi pas motiną ir kasdien grįžti namo iki komentanto valandos? Tuomet gal geriau kalbėti ne apie nepakenčiamą motinos būdą, tačiau apie savo minkštabūdiškumą?

Lygiagrečiai vidinius prieštaravimus aštrino ir autorės pasirinkta meno kryptis – performansai. Nesu performansų gerbėja ir idėjos pakartotinai pralieti kraują dėl meno (?) man pasirodė nepriimtinos. Dėl to susijuokiau, peskaičiusi autorės pamąstymą: „Pastebėjau, kad keistus ir kvanktelėjusius žmones performansai traukia“ (psl. 128). Atrodo visai natūralu sulaukti keistuolių dėmesio, jeigu jeigu performanso metu pjaustomasi, prarandama sąmonė ir pan.

TAČIAU nr. 2

Maždaug sulig trečdaliu knygos, Mariną Abramovič pradėjau pamilti. Verčiant puslapius (bėgant metams) kito ne tik meno raiška, bet ir augo Marinos Abramovič kaip asmenybės savarankiškumas, atsakomybės prisiėmimas.

Performansuose susitikimai su baime ir vidiniu skausmu pradėti transliuoti subtilesniais būdais. Pasitelkiama mažiau šokiravimo ir daugiau valios, fizinės ir psichologinės ištvermės. Dar vėliau į performansus pradedami įtraukti ir žiūrovai – nuo susikoncentravimo į save pereinama į ryšio mezgimą ir aktyvią sąveiką. Asmeninis gyvenimas ir kuriamas menas ima susilydyti į, mano nuomonę, darnesnę visumą. Kaip sako ir pati autorė: „Vis stipriau jaučiau, kad menas privalo būti gyvenimu – jis privalo priklausyti visiems“ (psl. 357)

Be to, mene-gyvenime ryškėja dvasinių paieškų komponentai, daugėja ezoterikos, religinio/filosofinio pobūdžio apraiškų. Man asmeniškai tai labai patiko, įdomūs tiek budizmo, tiek šamanizmo intarpai.

TAČIAU nr. 3

Kaip viskas subjektyvu! Skaičiau kitų žmonių atsiliepimus apie šią knygą, kur išreikštas susidomėjimas pirmuoju knygos trečdaliu ir ankstyvąja kūryba, o vėlesni etapai ir dvasingumo įsiterpimas – nebeįdomu, popsas, parsidavimas, neoriginalu ir pan. Kitaip sakant, visiškai priešingai nei man, nes man būtent ankstyvoji kūryba atrodo hardcore’as, o vėlesni etapai rafinuotesni. Išėjimas iš sklepo ir atsidūrimas didesnėse auditorijose ar susidraugavimas su įžymiais žmonėmis man atrodo ne(būtinai) parsidavimas, bet natūrali augančio pripažinimo dalis. Taip pat atrodo, kad Marina Abramovič sugebėjo sėkmingai išlaviruoti tarp ryšių su tokiomis žvaigždėmis kaip Lady Gaga, komercinių tikslų ir ištikimybės sau pačiai.

Pritariu požiūriui, kad menas neprivalo būti išimtinai nišinis, undergroundinis, susijęs vien su kančia, gimstantis iš dramos, o pats menininkas neturi būti būtinai ekscentriškas, atsiskyręs nuo visuomenės ar vengiantis kontaktų su visuomenės grietinėle. Visgi akivaizdu, kad, kas man atrodo kaip žingsniai link harmoningumo, kitam gali atrodyti kaip kūryba ir menas „apie nieką“. Ir gal neverta bandyti įrodinėti, kad kažkieno tiesa yra objektyvesnė. Labiau norisi pastebėti, kad Marina Abramovič nepalieka abejingų ir susipažinti su ja tikrai verta – autobiografinės knygos forma, klausant paskaitos ir, kas žino, gal vieną dieną ir performanse, išlaikant ištęstą akių kontaktą :)