Mari Kondo knyga „Tvarkingų namų stebuklas“ jau ilgokai buvo įtraukta į būsimų skaitinių sąrašą. Kartą kuičiantis po vieną iš e. knygynų, dėmesį patraukė šios knygos pavadinimas, o taip pat ir puikūs skaitytojų atsiliepimai. Būtent dėl išimtinai pozityvių atsiliepimų mano lūkesčiai buvo gan aukšti. Iš karto išduosiu, kad ši knyga mane nuvylė ir, nors vengiu rašyti neigiamas apžvalgas, tačiau šį kartą pabūsiu vriedna boba ir nepagailėsiu kritikos.

Pasitaikius progai šią knygą pasiskolinti, taip ir padariau. Pradėjau skaityti ir… labai greitai nuvilnijo pirmosios nusivylimo bangelės. Prieš akis vis šmėžavo žodis „išmesti“, o štai apie labdarą, antrinių žaliavų rūšiavimą, nereikalingų knygų atidavimą į bibliotekas ir panašius reikalus beveik neužsiminta. Tokia tendencija tęsėsi visoje knygoje. Dalijimosi idėja buvo aptarta gan minimaliai ir daugiausia – iš neigiamos pusės, t. y. plėtojami pavyzdžiai, kai dalijimasis daiktais yra tiesiog savo šlamšto ir atsakomybės perkėlimas ant kito žmogaus pečių. Tuo tarpu išmetimo procesas yra tikra šventė: išmesti tai, ko nebereikia, nėra nei švaistymas, nei jokia gėda. Mano manymu, išmesti daiktus YRA švaistymas ir YRA gėda. Jokiu būdu nepasisakau už kaupimą, tačiau lengvabūdiškas daiktų išmetimas rūpinantis vien tik savo namų erdve nusispjaunant į planetos gerovę, man atrodo labai egoistiška. Tai panašu kaip auginti šunį ir jo kakus mesti kaimynui į kiemą arba už tvoros į gatvę – juk svarbiausia, kad mano kiemas švarus, ar ne?

Knygoje su pasididžiavimu rašoma, kiek ir kokio tūrio maišų šiukšlių vidutiniškai išmetama apsitvarkant pagal autorės metodą. Taip pat, prisidengiant ezoteriniais išvedžiojimais ir nuvedžiojimais, vaizdžiai bandoma įtikinti, kad išmetami daiktai yra laimingi. Kai kurie autorės patarimai man asmeniškai, švelniai tariant, atrodo idiotiški. Pavyzdžiui, pasiūlymas kaskart grįžus namo iškraustyti iš rankinės visus daiktus arba laikyti kompiuterį vertikaliai knygų lentynoje, kad jis užimtų mažiau vietos nei laikomas horizontalioje padėtyje. Siekiant taupyti vietą, vertikaliai laikoma viskas, kas įmanoma. Autorė net pasigiria, kad dievina morkas ir laiko jas vertikaliai šaldytuve, gėrimų skyrelyje. Seriously?

Žodžiu, protarpiais susidaro įspūdis, kad autorė turi rimtų psichologinių problemų ir yra apsėsta tvarkymo neigiama prasme, tad ir jos metodai atrodo verti rimto skepticizmo. Štai autorė paatvirauja, kad rašant šią knygą, pasitaikė tokių dienų, kai grįžusi namo užmigdavo ant grindų net nepersirengusi. Ta prasme ANT GRINDŲ? Gal vertėtų mažiau laiko skirti morkų dėliojimui vertikaliai šaldytuve ir rankinių iškraustymui, kad liktų daugiau laiko grįžus persirengti ir užmigti lovoje?…

Savaime suprantama, knygoje radau ir šį bei tą tikrai patikusio. Pavyzdžiui, labai patiko idėja, kad turime atsirinkti, ką norime pasilikti, o ne ką išmesti. Tiesa, perfrazuočiau, kad turime atsirinkti, ką norime pasilikti, o ką padovanoti, paaukoti, parduoti ar išrūšiuoti. Taip pat pritariu, kad turimi daiktai turi teikti džiaugsmą. Šią taisyklę ypač vertėtų taikyti įsigyjant naują daiktą, paklausti savęs, ar perkamas daiktas tikrai patinka, ar jis teiks džiaugsmą ir naudojant, ne tik perkant. O gal apskritai tas daiktas nebūtinas, nereikalingas, nepatinkantis ar perkamas iš reikalo? Jeigu pirkinys skubotas, gal yra galimybė pirkimą nukelti ir surasti tikrai patinkantį, kokybišką ir ilgai tarnaujantį daiktą, o kol kas jį tiesiog pasiskolinti? Manau ir optimistiškai tikiu, kad gebėjimas sąmoningai įsigyti pirkinius ir mažinti vartojimą, pasisakyti už kokybę, o ne kiekybę yra mažytis indėlis į rinkoje esančių daiktų pasiūlą ir gamybos tendencijas.

Dar viena labai patikusi mintis skamba šitaip: nėra tokio kiekio, kuris mėgstantiems kaupti atsargas žmonėms leistų pasijausti saugiai. Lygiai taip pat man atrodo kraštutinumas eit per pakampes ir iš paskutiniųjų ieškoti, ką čia dar išmetus. Kaip egzistuoja daiktų kaupimo sindromas, rodantis psichikos sutrikimą, taip, manyčiau, yra ir radikalios priešingos elgsenos sindromas. Ūmus daiktų metimas gal ir yra savotiškas nusiraminimo bei bandymo kontroliuoti aplinką ritualas, tačiau ne pats tinkamiausias psichologinių problemų sprendimo būdas.

Kuo tikrai pasirodė verta pasinaudoti iš šios knygos, tai – patarimu kiekvienam daiktui surasti jo vietą. Žinant, kur kokio daikto vieta, iš tiesų lengviau palaikyti tvarką. Na, o jeigu daiktų laikymo vieta vis kinta, žymiai sunkiau pasinaudojus daiktu „padėti jį į vietą“, nes vieta nėra gerai apibrėžta.

Ir dar vienas pastebėjimas. Šioje knygoje labai pasigedau skyrelio apie skaitmeninio turto tvarkymą. Turiu omenyje įvairiausius dokumentus, nuotraukas, žymas ir panašius dalykus skaitmenine išraiška. Autorė akcentuoja, kad harmoningai būsenai palaikyti trukdo net įvairių užrašų perteklius ant įvairių daiktų, dėžių ir segtuvų, o štai betvarkės kompiuteryje ar mobiliajame telefone net nepamini.

Tiek įspūdžių iš mano pusės. Jeigu skaitei šią knygą, drąsiai rėžk savo nuomonę. Ji nebūtinai turi būti panaši į manąją! Na, o aš remdamasi savo nuomone, skoniu ir patyrimu, labiau rekomenduočiau paskaityti gerokai išsamesnę ir labiau patikusią Francine Jay knygą „Laimė turėti mažiau. Minimalistinės gyvensenos vadovas“, o dar geresnių dalykų tikiuosi rasti Bea Johnson knygoje „Namai be atliekų“.