Ekomodernisto Michael Shellenberger knyga apie klimato kaitą „Apokalipsės nebus“ yra gan netipinė. Joje siekiama išsklaidyti kuo daugiau apokaliptinių scenarijų bei nesusipratimų. Taip pat su užsidegimu demaskuojama korupcija, kuri įleidusi šaknis bene viso pasaulio politikoje, įskaitant ir ekologinius sprendimus.

Man asmeniškai šios knygos skaitymas buvo literatūriniai amerikietiški kalneliai – šokinėjimas tarp meilės ir neapykantos, pritarimo ir piktinimosi. Ar tai sumažina knygos vertę? Ko gero, kad ne, nes turinys įtraukia tiek emociniu, tiek analitiniu lygmeniu. Ne tik plečia supratimą, bet ir skatina kritinį mąstymą, neskubėjimą teiginius priimti už gryną pinigą. Reikia pripažinti, kad informacijos tikrinimas ir kvestionavimas šiais, informacinio pertekliaus laikais, tampa vis svarbesnis bet kokioje srityje.

Knyga pradedama kritikos lavina daugybei aplinkosaugos atstovų, organizacijų ir pavienių aktyvistų. Nutolus nuo kritikos, netrukus prie jos vėl ir vėl grįžtama. Pylos negailima Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijai (IPCC), NASA mokslininkei,  klimato kaitai advokataujančioms įžymybėms, pavyzdžiui Leonardo di Caprio. Jau neverta nė kalbėti apie jaunąją (ir naiviąją?) klimato kaitos aktyvistę Greta Thunberg ar didžiuosius informacijos sklaidos kanalus, kuriems labiausiai rūpi skambios pranešimų antraštės.

Mano manymu, knygos retorika protarpiais pasiekia pernelyg teisuolišką ir aštrų toną. Atrodo, kad skaitytojas kviečiamas ne į diskusiją, jam siūloma ne galimybė pažvelgti į ekologijos temą plačiau, bet brukama vienintelė – autoriaus – tiesa. Na, o autorius yra aktyvus branduolinės energijos gynėjas ir knygoje skiriama daug dėmesio siekiant išsklaidyti nepagrįstą nerimą dėl to, kad atominės jėgainės praktiškai prilygsta atominiam ginklui. Ne mažiau dėmesio skiriama atsinaujinančios energijos jėgainių kritikai.

Viena vertus, autorius savo mintis tikrai pagrindžia faktais. Tarkim, kalbant apie energetiką – pateikiami faktai apie skirtingų jėgainių efektyvumą, atsiperkamumą, kainas, integracijos trukmę, suteikiamas darbo vietas, žalą aplinkai. Visgi skaitant autoriaus mintis taip pat padvelkia ir bandymu praplauti smegenis. Knyga pilnutėlė nuorodų į kelis šimtus šaltinių, tačiau, regis, šaltiniai parenkami subjektyviai – siekiant išimtinai apginti asmeninius įsitikinimus.

Ginant atomines jėgaines, bandoma sumenkinti Černobylio branduolinės jėgainės avarijos padarinius, sumažinti numanomą žmonių mirčių bei susirgimų skaičių. Priešingai – akcentuojama, kad jonizuojamosios spinduliuotės apšvitos padariniai buvo stipriai perdėti, o skydliaukės vėžys tarsi apskritai nieko tokio, nes yra lengvai gydomas pigiu hormonu levotiroksinu, o mirštamumas nuo šios ligos siekia vos 1 %. Taip pat akcentuojama, kad nuo 100 000 iki 200 000 moterų Vakarų Europos šalyse be reikalo nutraukė nėštumą bijodamos Černobylio avarijos padarinių (175 psl.). Kaip sakant, pačios kaltos. Man asmeniškai tokie teiginiai skamba ciniškai, ypač, kai lygiagrečiai kritikuojamos vėjo jėgainės viso labo dėl paukščių ir šikšnosparnių žūčių (tai rašau su visa pagarba paukščiams ir šikšnosparniams).

Į gražbyliavimo temą įtraukčiau ir pasakojimą apie Indonezijos fabriko darbininkę Suparti, kuriai pradėjus dirbti mieste ir pakilus atlyginimui, būnant vos 25-erių pavyko įsigyti ne tik plokščiaekranį televizorių ir motorolerį, bet ir savo namus (106 psl.). Labai džiugu, kad vargingose šalyse, vystantis ekonomikai, atsiranda tokių sėkmės istorijų. Tačiau, kiek procentų žmonių jas patiria? Neginu pozicijos, kad reikia stabdyti ekonominę plėtrą ir lai vargingų šalių gyventojai užsiima žemdirbyste bei badauja, kai derlių nusiaubia sausros, liūtys ar gyvūnai. Tiesiog ekonominis vystymasis skurdžiose šalyse pateikiamas pernelyg optimistiškai ir vienpusiškai, vengiama plėtoti temą apie darbuotojų išnaudojimą ir nežmoniškas darbo valandas.

Ciniškai skamba ir mintys apie augantį gyvulininkystės efektyvumą. Džiaugiamasi dėl to, kad reikia vis mažesnių plotų didesniam kiekiui mėsos užauginti: „Nuo 2000 m. iki 2017 m. jautienos ir karvių pieno produkcija išaugo nuo 19 proc. iki 38 proc., nors bendra ganyklų teritorija sumažėjo.“ (psl. 100). Na, žinoma, juk nuostabu, kad gyvulius šeriama GMO pašarais ir hormonais – nei viena, nei kita, pasak autoriaus, nėra žalinga žmogui. Ir nuostabu, kad mažėja ganyklų plotai – juk gyvuliams gerai būti ir sugrūstiems ir ankštus gardus, kur negali net apsisukti ir taip dar greičiau tunka, tiesa? Autorius mano, kad gyvulininkystė užtikrina gyvulio gyvenimą, kad ir trumpą. Atsisakę gyvulininkystės, iš gyvūno apskritai atimtume galimybę gyventi.

Na, bet ne viskas knygoje „Apokalipsės nebus“ blogai ar kelia atmetimą. Joje esama ir įdomios informacijos, minčių. Pavyzdžiui, man buvo nauja (arba pamiršta) tai, kad saulės spinduliuotė gali pilnai suardyti poliestireną į organinę anglį ir anglies dvideginį (psl. 63). Taip pat tai, kad palmių aliejaus išgavimo plėtra prisidėjo prie banginių išsaugojimo. Knygoje skatinama pamąstyti apie rikošeto efektą, kai vartotojai sutaupytas lėšas galiausiai vis tiek išleidžia kitoms prekėms ir paslaugoms, kurioms sukurti taip pat reikalinga energija ir išskiriamas anglies dvideginis (psl. 137, 253). Labai įdomūs pamąstymai apie tai, vegetarizmas ir aplinkosaugos aktyvizmas žmones patraukia pasąmonėje glūdinti mirties ir neįprasminto gyvenimo baimė (psl. 272).

Knygos pabaigoje retorika tampa gerokai švelnesnė ir taikesnė (amerikietiški kalneliai nusileidžia?). Jau lyg ir bandoma ieškoti sąlyčio taškų. Autorius visgi nusprendžia prisijungti prie stipriai kritikuotos Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) pranešimų rengimo. Na, o Greta Thunberg jau paminima kaip autorių įkvėpusi asmenybė imtis pavienių žmonių aktyvizmo modelio. Nors vos keliomis dešimtimis ar keliolika puslapių anksčiau dar rašoma: „Ekonomikos augimas sukrovė turtus Švedijai, taip pat ir Thunberg šeimai. Teisinga sakyti, kad be ekonomikos augimo toks asmuo kaip Greta Thunberg išvis neegzistuotų.“ (psl. 253). Auč! Nors sakiniai išimti iš konteksto apie ekonominį augimą ir vargingųjų šalių vystymosi suvaržymus, toks teiginys vis tiek skamba pernelyg aštriai!

Knygos apibendrinimo sakinys galėtų būti, ko gero šis: „Daugelis didesnį nerimą keliančių klimato kaitos padarinių iš tiesų yra blogos vadybos ir per menko šalių išsivystymo simptomai.“ (psl. 259) Kaip sako autorius, „Darbo pilna. Bet diduma jo, jei ne visas, susijęs su jau egzistuojančių pozityvių tendencijų paspartinimu, o ne mėginimu važiuoti atbuline eiga ir grįžti prie agrarinės visuomenės, vartojančios mažai energijos.“

Už knygą „Apokalipsės nebus“ dėkoju leidyklai „Kitos knygos“.