Šią vasarą startavo galimybė pailsėti DOYOU PLACE erdvės trikampiuose nameliuose, žavingai pūpsančiuose miškingoje vietovėje netoli Elektrėnų. Būdama gamtiškų patirčių entuziastė, nusprendžiau netempti gumos ir pati apsilankyti šiame aštuonių hektarų rojuje. Viešėdama čia, gėrėjausi namelio estetika, mišku, ežeru, ramybe ir… viskuo. Laikas čia tiesiog praskriejo, tačiau prieš išvykstant dar spėjau pakalbinti vieną iš dviejų DOYOU PLACE erdvės įkūrėjų – Justę (Kęstas tuo metu buvo išvykęs pirkti naujų augalų – ypatingų smilgų).

Su Juste kalbėjomės plačiai – ne tik apie namelius. Dalijomės požiūriais į laiką gamtoje, pilnatvės pojūtį, žmogiškus skirtumus, kompromisus, riziką, psichologinį augimą, vaikus, mitybą. Ilgą ir emocingą pokalbį sudėliojau į gerokai trumpesnį interviu, kurį kviečiu skaityti!

Kaip gimė DOYOU PLACE projektas?

Tiesą sakant, mes su Kęstu turėjom kitą idėją – sukurti stilingą šventės vietą. Ne prisigeriančio, o kultūringo, norinčio stiliaus ir gamtos, kliento šventės vietą. Tik vėliau, kai čia pagyvenom, perėjom į poilsio idėją. Supratome, kad nenorime gyventi triukšme ir šventėse. Arba turim patys išsikraustyti, arba keisti kryptį. Be to, pradinė idėja buvo dar didesnis projektas. Tai turėjo būti viešbutis, graži salė šventei ir gyvenamasis plotas. Supratom, kad užsismaugsim, tad pradinės idėjos atsisakėm.

Ar lengvai pavyko rasti tokią didelę ir unikalią vietovę?

Norėjosi vietos, kur poilsiautojas galėtų būti atokiau nuo kitų, tačiau tuo pat metu lengvai pasiekiamas. Tokių sklypų beveik nėra. Jie arba nupirkti, arba nežmoniškai brangūs. Ieškojom labai ilgai, viską apvažinėjom, ir skirtingais metų laikais vis grįždavom čia. Galiausiai įsigijom šią vietą, nes supratom, kad jeigu norim kažką nuveikti, tinkamas sklypas yra pagrindinis elementas.

Įsigyti aštuonių hektarų plotą, imtis tokio projekto bei lįsti į paskolas, mano manymu, yra labai drąsu.

Dėl paskolos aš esu ant savęs supykusi, nes tikėjausi, kad nebūsiu tuo užkamuotu žmogum, kuris dirba dėl paskolos. Bet, jeigu šiaip ar taip dirbu, ir noriu kažką pasiekti, turiu imti ir paskolą. Kitaip nieko nebus, nes nei tėvai milijardieriai, nes mes patys su Kęstu. Tiesiog turim einamas pajamas, o svarbiausia – kad nepašlytų sveikata. Labai svarbu išmokti nepervargti. Būna krizių, kai perdegi ir nebepasivelki nei fiziškai, nei psichologiškai. Aišku, gali nutikti ir dar kitaip – gali po penkių metų viskas taip atsibosti, kad norėsis tik ieškoti, kas šią vietą nupirktų. Ir taip gali atsitikt. Aš jau dabar pradedu norėti įlįsti į mišką.

Iš miško – į gilesnį mišką?

Taip, į tokį, kur niekas neatvažiuotų (juokiamės). Atrodo, atvykus iš miesto jau čia turėtų būti džiunglės, bet ne – atsiranda išpindėjimas ir norisi dar kitokių dalykų. Pagyvenus čia metus ar dvejus, aš taip stipriai, taip nesveikai pamėgau gamtą. Išeini į mišką ir, atrodo, gi vakar buvau tam miške, bet man jame taip fainai, kad net nenoriu eit link gatvės.

Kai kurie žmonės kartais svarsto, kad mes turbūt jau nebepastebim, kaip miške gražu. Sakau, kad matau tą grožį kiekvieną dieną. Ir kiekvieną dieną man vis gražiau. Labai laukiau šio rudens, šios žiemos – vėl kažkas bus kitaip. Kitaip prisnigs, kitaip kažkas atrodys. Mieste vaizdas man taip stipriai nesikeisdavo kaip čia, gamtoje.

Ar judviejų abiejų su Kęstu toks pat požiūris – gilyn į gamtą ir toliau nuo žmonių, veiksmo?

Kęstas žiauriai nori veiksmo ir bendravimo. Jis norėtų daugiau būti su žmonėmis, gaminti maistą, bendrauti. Bet aš irgi mėgstu žmones. Jeigu atvyksta fainas žmogus, aš pati prieinu ir neatstoju nuo jo. Tiesiog yra žmonės, kurie nemėgsta būti vieni, o aš esu ta, kuri gali ir mėgsta. Tačiau visada įdomu kalbėti su žmonėmis, kurie yra protingi, įdomūs, keliaujantys.

Pirmiausia pasistatėte savąjį namelį, panaudodami jūrinį konteinerį. Tuomet – trikampius namelius poilsiautojams. Kodėl pakeitėte stilistiką ir naudojamas medžiagas?

Kai darai ne sau, tada labiau stengiesi (juokiuosi). Taip yra. Kai darai sau, gali labiau rizikuoti ir išsidirbinėti.

Bet kokiu atveju, visi judviejų kūriniai atrodo stipriai orientuoti į kokybišką minimalizmą.

Tiesa. Mane labai erzina daiktai. Kai gyvenom 100 kvadratų bute, daiktų buvo prikaupta neįtikėtinai daug. Dabar, jeigu nereikėtų namelių priežiūrai skirtų daiktų, saviems poreikiams būtų vienas puodelis ir vienas šaukštelis. Jau nebegalėčiau grįžti į miestą su krūva daiktų – tai man būtų visiškai netinkama. Tiesiog pradėjau nemėgti daiktų krūvio, jeigu jeigu tie daiktai neatlieka praktinės funkcijos. Grožis irgi funkcija, tačiau gražių daiktų neturi būti daug. Sau įsivedžiau tokią taisyklę: jeigu noriu naujo daikto, turiu atsakyti kažko iš esamų, nes tiesiog nėra vietos. Jeigu norisi naujo daikto, reikia įdėti dėl jo pastangų. Parduoti turimą daiktą ir tada pirkti naują. Kol parduodi, gali ir persigalvoti (juokiamės).

Minimalizmo taisyklė pritaikyta ir poilsio nameliuose. Mane erzintų, jeigu juose būtų daugiau daiktų. Pavyzdžiui, jeigu būtų komoda ar spinta. Ar žmogus ten dėtųsi daiktus ir juos rūšiuotų? Vargu. Be to, esmė tame, kad uždarose spintelėse lankytojai savo daiktus palieka. Mūsų atveju vieninteliame vonios kambaryje yra uždara spintelė, kur įmanoma ką nors palikti. Visur kitur atvira: apsidairai ir matai, ar išvykdamas ko nepalieki.

Kas įkvepia taip preciziškai ir unikaliai atlikti statybos darbus, sukurti interjerą, išrinkti interjero detales?

Nemažai idėjų ir įkvėpimo atsiranda iš asmeninių patirčių. Keliaudama visada nusivildavau viešbučių interjeru. Dažniausiai žiūri ir matai, kad viskas atlikta pagailint tiek kūrybos, tiek finansų. Tarsi niekas to nepastebės. Bet, jeigu sėdi visą savaitgalį ir žiūri į tą sieną, tai juk pastebėsi, kad kažkas ne taip. Aišku, patys žmonės skirtingai mato, skirtingai elgiasi. Kai kurie yra orientuoti pirmiausia į verslą – nori padaryti paprasčiau ir mažiau investuoti, neužsikarti daug reikalų. Lankytojai taip pat ne visi reiklūs. Tačiau kiekvienas vadovaujamės savomis vertybėmis ir pritraukiame atitinkamus klientus.

Ar dažnai tenka imtis kompromisų, kai bandot įgyvendinti savo nestandartines idėjas?

Būna, kad pamatai visiškai crazy idėjas, kur labai gražu ir architektūriškai, ir dizaino atžvilgiu, bet pamažu atsiranda supratimas, kad kai kas yra nepadaroma, kai kas – ne mūsų kišenei. Pradedi save saikingai riboti. Bet, kai darai pats, daug kas įgyvendinama dėka užsivežimo tai įgyvendinti! Be to, pasisekė, kad Kęstui yra labai įdomu nauji dalykai – jis mielai bando, pjausto, konstruoja. Tik kartoti tą pati jam būna nebeįdomu…

Ar kaip porai taip pat tenka ieškoti kompromisų, kai vienam tas pats dalykas atrodo vienaip, o kitam – kitaip?

Retai, nes Kęstas nusileidžia. Jam gyvenime visose srityse svarbu kokybė ir kad visi būtų patenkinti. Pirmiausia aš, nes tada nezysiu. Jeigu man kažkas patinka ir yra kokybiška, tada tinka ir jam. Tik kartais mano idėjų būna per daug ir jos ne visai realistiškos. Tuomet Kęstas man siūlo pačiai pabandyti ką nors sudėt, suklijuot ir įgaut supratimo. Jis labiau fizikas, turinti konkretumo, o aš – humanitarė, plūduriuojanti savo idėjose. Bet gal ir neįdomu būtų, tarkim, dviems fizikams, kurie labiau konkretūs?

Sutinku, kad skirtumai išties gali padėti papildyti vienas kitą. Žinoma, jei žmonės linkę vienas prie kito prisitaikyti… O ar turite minčių šioje miškingoje aplinkoje susilaukti vaikų?

Manau, kad tam neatėjo laikas ir nežinau, ar ateis. Laikausi nuomonės, kad vaikai turi ateiti tada, kai tu tikrai jiems pasiruošęs psichologiškai. Man juokinga, graudu ir žiauru žiūrėt, kai tėvai nervinasi, ant vaikų rėkia ir jiems nuolat aiškina. Suprantu, kad tas žmogus dar pats vaikas. Ir aš pati dar vaikas, tai kaip galiu auginti asmenybę? Geriau nesusilaukti vaikų arba įsivaikinti, negu susilaukti, kai nesi tam pasiruošęs, paskui kaltinti aplinką, vaiką ir patį save. Suprantu, kad yra vadinamasis biologinis laikrodis, bet, jeigu iš vidaus neatėjo noras, tai kas iš to laikrodžio?

Na, o kad keistumeisi, augtum, reikia daug dirbti su savim. Dažniausiai tai daryti mes tingim. Jaučiamės ir taip daug darantys. Iš tiesų reikėtų išmokti atrasti laiko sau. Tiesa, keistis labai padeda ir gamta. Jeigu ištikus emocinei krizei išeinu į mišką pasivaikščioti, jame nurimstu ir pagalvoju, kad viskas yra normaliai, kad nėra ko rėkaut. Taip nuraminu vidinius bangavimus ir išvengiu emocijų proveržio. Ramybės į gyvenimą ir charakterį taip pat atneša žinojimas, ką darai. Dabar aš žinau, ką darome, kokie mūsų tikslai.

Tikriausiai prie ramybės bei pilnatvės pojūčio stipriai prisideda tai, kad dirbat ir sau, ir tuo pat metu kitiems – lankytojams?

Su Kęstu esame fotografai ir jau ilgai dirbame sau. Dabar turbūt jau net nebemokėtume dirbti ne sau, net nebėra tokios sampratos. Viską visada galvoji nuo nulio. Dirbant kitam, erzintų apribojimai. Dėl pilnatvės pasakyčiau, kad po kelių metų, kai šiek tiek atsipūsim, pradėsim gauti grąžą ir patys galėsim relaksuoti, tada bus tikrai labai faina.

Socialinėje erdvėje nuolat matomi DOYOU PLACE erdvės herojai – keturkojai augintiniai, šuo ir katinas. Atrodo, kad  jie palaimingai gyvena savo gyvenimą, aktyviai dalyvauja veiksme, draugauja tiek tarpusavyje, tiek su svečiais…

Taip ir yra! Sakau, kad neturiu vaikų, bet turiu du keturkojus vaikus – šunį ir katiną. Šuo yra vyresnis, tad katiną tarsi užsiaugino ir išsiauklėjo. Jie tarsi brolis ir sesuo. Kartu žaidžia, kandžiojasi, draugauja. Nerimavau, kad šuo dėl svečių negalės laisvai vaikštinėti teritorijoje. Visgi ėmėme visas taisykles dėlioti taip, kad patys jaustumėmės laisvai. Tačiau dabar visiems gerai. Kai atvyksta tikrieji mūsų klientai, jiems patinka ir gamta, ir bendravimas, ir gyvūnai, kurie yra išties labai draugiški.

Kokių dar taisyklių turite?

Viena iš taisyklių – nameliai skirti ilsėtis poroms be vaikų. Atvyksta tie, kurie dar dar nenori vaikų, arba turi, tačiau nori pailsėti atskirai. Natūralu, kad tėvai pavargsta nuo kasdienio vaikų keliamo triukšmo, rėkavimo. Be abejo, su tokiu požiūriu praradau ne vieną klientą, tačiau ne vieną ir atradau ar net pakeičiau požiūrį į poilsį.

Pasitaiko, kad sulaukiam pastabų, jog išsidirbinėjimas nepriimti į namelį su vaikais. Kita dalis žmonių be proto dėkoja. Būna, kad parašo, jog nori atvykti su vaikais. Atsakau, kad negalima. Tuomet, po dviejų savaičių, parašo vėl – jau rado, kam palikti vaikus. Atvažiavę džiaugiasi, kad pailsėjo, atitrūko nuo rutinos.

Pabaigai noriu paklausti, ar stengiatės į pasaulį žvelgti holistiškai? Galbūt šalia pastangų gyventi arčiau gamtos ir jaukintis lėtesnį gyvenimo tempą, taip pat ugdotės įpročius sveikai maitintis, sportuoti, natūraliais būdais gydytis ligas ir pan.?

Dar studijuodama lankiau jogą ir buvau vegetarė – tuo metu tai buvo dar labai neįprasta. Dabar mitybos atžvilgiu esu priėjusi tokią išvadą, kad nereikia atsiriboti nuo mėsos, kiaušinių ir kitų gyvūninės kilmės produktų. Ne visi ir gali tai padaryti dėl produktų skonio ypatybių ar juose esančių maistinių medžiagų – kiekvieno požiūris vis kitoks. Svarbiausia yra žinoti, iš kur produktas gaunamas. Dabar mes perkam mėsą tik iš ūkininkų ir gerai žinom, kaip tie gyvuliai auga, kad nepatiria kančios bent iki skerdimo momento. Kiaušinius perkam tik iš kaime gyvenančios bobutės, pieną – taip pat iš kaimo, daržovės visą vasarą – vėlgi tik iš kaimo.

Aš pati galėčiau nevalgyti jokių gyvūninės kilmės produktų, bet dėl alergijų ir kitų problemų mano valgiaraštis tapo labai ribotas ir supratau, kad, maitindamasi augaliniu maistu, kartais nebesusižiūriu, jog mityba būtų visavertė. Man nėra skanu valgyti mėsą ir netgi visada liūdna ją valgant. Tad stengiuosi bent jau nešvaistyti: visada suvalgau iki paskutinio gabaliuko ar sušeriu šuniui. Bent jau gerbkim gyvulį, bent jau padovanokim tobulą gyvenimą ir nerykim mėsos kasdien, nereikia jos tiek! Kartais sakau, kad aš palaikau pusiausvyrą, kai gyvenu su visiškai mėsėdžiu vyru, šunim ir katinu (juokiasi).

Ačiū už pokalbį!

Nuotraukos iš DOYOU PLACE ir ŽALIA GENTIS archyvų.