Nesu tikra, ar šio įrašo pavadinimas ne per drąsus. Gal turėčiau apskritai išvengti palyginimų? Kita vertus, labai norėjau atkreipti dėmesį, kad knyga „Meditacija kasdieniame gyvenime“ pasirodė laabai verta dėmesio. Tiesą pasakius, net pati nesitikėjau kažko labai stipraus, tiesiog Jon Kabat-Zinn laikomas „mindfulness tėvu“, tad natūraliai norėjosi perskaityti jo knygą, 2020 m. išleistą lietuvių kalba.

Ir… dar šiek tiek grįšiu prie Eckhart Tolle knygos „Šios akimirkos jėga“. Ši knyga man tapo tarsi ledlaužiu, padėjusiu praktiškai atrasti, kas yra tas čia ir dabar. Kiek keista, nes ir iki tol buvau skaičiusi nemažai panašaus pobūdžio literatūros, tačiau esminio momento vis nepagaudavau. Tad, kas žino, galbūt be Eckhart Tolle ir Jon Kabat-Zinn knyga manęs nepasiektų ir liktų tik didelis raidžių rinkinys?

Šiaip ar taip, esminis momentas tas, kad  „Meditacija kasdieniame gyvenime“, palyginus su Eckhart Tolle knygomis, yra mažiau filosofiška ir labiau žemiška, praktiška, iš tiesų stipriai užčiuopianti žmogišką kasdienybę. Svarsčiau, kad galbūt šis skirtumas randasi ir iš to, jog Jon Kabat-Zinn yra šeimos žmogus, kelių vaikų tėvas? Auginant vaikus žemiškų rūpesčių tiek, kad juos belieka integruoti į mindfulness (o mindfulness integruoti į žemiškus rūpesčius). O gal pats autorius yra labai pragmatiškas. Apie pragmatiškumą, regis, neblogai kalba šios knygos eilutės:

„Medituojame tikrai ne tam, kad taptume niekuo ar kontempliuojančiu zombiu, negebančiu gyventi realiame pasaulyje ir akis į akį susidurti su realiomis problemomis.“ (243 psl.) „Dvasinio pabudimo siekti, ypač jaunystėje, mus dažnai skatina naivumas ir romantiškas troškimas įveikti šio išskirtinumų ir savitumų pasaulio tamsiąją pusę, pakilti aukščiau skausmo, kančių ir atsakomybės.“ (psl. 269)

Dėl paprasto dėstymo, lengvai taikomų patarimų ir neatitrūkimo nuo realybės, „Meditacija kasdieniame gyvenime“, mano manymu, turėtų pasiekti bei atliepti net ir tuos, kurie saviugdos/dvasinės/psichologinės literatūros neskaitę visai arba skaitę mažai. Ši knyga turėtų patikti ir tiems, kurie jau skaitė Eckhart Tolle ir vidumi atrado čia ir dabar, tačiau vis dar stringa paversdami tai praktine gyvenimo dalimi. Šią knygą labai rekomenduočiau ir vaikus auginantiems tėvams, kuriems galvoj ne dvasingumo ar nušvitimo sąvokos, tačiau noras išlaikyti blaivų protą besisukant buityje, verksmuose ir nuolatiniame kitų šeimos narių poreikių tenkinime. Knyga apskritai neskirta turbūt tik tiems, kurie dar nepasiruošę priimti fakto, kad meditacija ir sąmoningumo praktikos nenuties kelio į euforišką gyvenimą be problemų ir skausmingų išbandymų.

***

Knygoje „Meditacija kasdieniame gyvenime“ kalbama ne tik apie formaliąją meditaciją, tačiau itin daug dėmesio skiriama dėmesingam savęs bei mus supančios aplinkos stebėjimui, mokymuisi atsispirti pagundai viską vertinti pagal tai, kas mums patinka ar nepatinka, pagal tai, kokie mūsų lūkesčiai, išankstinės nuomonės ir nusistatymai. Kitaip sakant, meditacija yra ne praktika, kurią turėtume kažkaip įtalpinti į savo užimtą dienotvarkę, tačiau veikiau gyvenimo būdas, nuspalvinantis kasdienybę.

O kaipgi persijungti iš veikimo ir reagavimo į tiesiog buvimą ir stebėjimą?

„Geras būdas sustabdyti įvairiausio plauko veikimą – akimirkai persijungti į režimą „tiesiog būti“. Įsivaizduokite, kad esate laikui nepavaldus amžinybės liudytojas. Tiesiog stebėkite šią akimirką visiškai nesistengdami jos pakeisti. Kas dabar vyksta? Ką jaučiate? Ką matote? Ką girdite?“ (psl. 32)

Šią praktiką galima pavadinti PAUZE. Kaip rašo Jon Kabat-Zinn, „pauzė yra mūsų kelrodis“. Stabtelėję dienos eigoje, savo veiksmams suteikiame naują kokybę. Suteikiam sau progą į situaciją pažvelgti plačiau, tarsi iš šalies – blaiviau, objektyviau ir mažiau asmeniškai. Atrodo pernelyg paprasta, tačiau tik atrodo. Mums, žmonėms, ne taip jau paprasta stabtelėti. Žymiai lengviau suktis inertiškume, spalvinti situacijas emocijomis ir dažnai nepagrįstu nerimu. Net natūralias stabtelėjimo akimirkas užkemšame skrolinimu socialiniuose tinkluose, vaizdo žaidimais ar bet kuo kitu, kad tik išvengtume nuobodulio ir akistatos su tuo, kas vyksta/yra. Na, o atsiriboti nuo situacijos vertinimo kaip mus asmeniškai liečiančios patirties, dar sudėtingiau. Daugelis iš mūsų praktiškai viską vertiname per aš/mano/man prizmę.

***

Įdomu tai, kad mindfulness/dėmesingumas yra gan glaudžiai susijęs su minimalizmo filosofija. Kiek galimybės leidžia, rekomenduojama praktikuoti sąmoningą paprastumą:

„Per tą pačią dieną aplankyti keletu vietų mažiau nei daugiau, pamatyti mažiau, kad galėtume pasigėrėti ilgiau, padaryti mažiau, kad nuveiktume daugiau, gauti mažiau, kad įgytume daugiau.“ (86 psl.)

Tai vėlgi yra nemažas iššūkis, kai esame itin lengvai pasiekiami mobiliuoju ir interneto ryšiu, mus nuolat ir įvairiomis formomis atakuoja reklamos, skatinimai įsigyti ar išbandyti kažką nauja. Kartais reikia nemažai valios ir stiprybės neatsiliepti į kieno nors skambutį, kad toliau ramiai leistume kokybišką laiką su artimais žmonėmis, tęstume pradėtą veiklą (ar nieko neveikimą). Reikia valios ir sąmoningumo kažko nepirkti, nepasinaudoti „ypatingu pasiūlymu“ ir nepamesti to, kas svarbiausia, įslystant į skubėjo ir vartojimo liūną.

Beje, šiai temai daug dėmesio skyrė amerikiečių natūralistas ir filosofas Henry David Thoreau, parašęs ir Lietuvoje gerai žinomą kūrinį „Voldenas, arba gyvenimas miške“. Skaičiau šį autobiografinį romaną net keletą kartų, tad dažnai pasirodančios Henry David Thoreau citatos knygoje „Meditacija kasdieniame gyvenime“ suteikė dar daugiau artimumo.

***

Jon Kabat-Zinn tradiciškai stabteli ir ties tuo, kad liautumės ieškoti laimės kažkur ateityje ir kitokiose aplinkybėse:

„Nuo savęs pabėgti neįmanoma, galima tik mėginti pačiam keistis. Jums nepadės narkotikai, meditacija, alkoholis ar atostogos su „viskas įskaičiuota“, skyrybos ar tai, kad mesite darbą. Jokie ryžtingi sprendimai nepadės jums pasikeisti ir augti, kol nepasiryšite blaiviai pažvelgti į dabartinę savo padėtį ir jus supančią tikrovę, sąmoningai jai atsiverdami, leisdami šiurkštiems gyvenimo situacijos nelygumams nugludinti aštrius jūsų asmenybės kampus. Kitaip tariant, turite nuoširdžiai norėti leisti pačiam gyvenimui tapti jūsų mokytoju.

Tai yra kelias, reikalaujantis dirbti su savimi čia ir dabar, pasitelkiant tik po ranka turimas priemones. Tik tiek… Žiūrėkite čia pat, ten, kur esate, į šį žmogų, į šią dilemą, į šį darbą. Sąmoningumas mums kelia iššūkį dorotis būtent su tomis aplinkybėmis, kuriose atsiduriame, kad ir kokios nemalonios, atgrasios, ribotos, beviltiškos ir stumiančios į aklavietę jos atrodytų. Jūsų užduotis yra padaryti viską, kas jūsų galioje, panaudojant jų energiją savo transformacijai, prieš nusprendžiant mesti visas pastangas ir gyventi toliau. Būtent čia atliekamas tikrasis jūsų darbas.“ (psl. 205–206)

Autorius primena, kad visada, bet kokiomis aplinkybės atsiras kažkas, kas mums nepatinka. Tik pasitelkus sąmoningumą ir pripažinus, kad gali būti gerai ten, kur esame, bet kuri vieta ir akimirka galės su mumis pasidalinti savo tikraisiais turtais. Vis dėlto, šios akimirkos ir esamos situacijos priėmimas nereiškia, jog turime sustingti ir savo gyvenime nieko nekeisti. Dėmesingumas yra sąmoningumo praktika, kai situacijas mokomės matyti blaiviai, nei pernelyg idealizuodami, nei nuspalvindami niūriomis spalvomis, kai jas diktuoja mūsų emocijos. Dėmesingumas ir sąmoningumo ugdymas kaip tik padeda priimti mums reikalingus sprendimus, tačiau jie gimsta jau ne iš baimės, noro pabėgti, ribotų vidinių nuostatų ar kunkuliuojančių emocijų. Gyvenimas čia ir dabar taip pat nereiškia, kad galime gyventi visiškai negalvodami apie ateitį ir neprisiimdami atsakomybės. Knyga „Meditacija kasdieniame gyvenime“ ypač gerai ištransliuoja čia ir dabar žinutę. Nepaliekama vietos vengimui prisiimti atsakomybę už gyvenimą ir skrajoti padebesiais ar susireikšminimu auginti dvasinį ego.

***
Jeigu susidomėjote šia knyga ar ją jau skaitėte, nepatingėkit brūkštelėti komentaro ir pasidalinti mintimis :)

***

Už knygą AČIŪ knygynų tinklui VAGA.