Zavingoji 2

John ir Stasi Eldredge „Žavingoji“ – jautri knyga apie moteriškumą

John ir Stasi knygą „Žavingoji. Atskleidžiant moters sielos paslaptį“ prieš keletą metų jau buvau skaičiusi. Patiko, tačiau laikui bėgant prisiminimai išbluko. Tad nusprendžiau paimti į rankas dar kartą. Nenusivyliau ir netgi priešingai – man regis, kad šį kartą knyga dar labiau rezonavo.

Tai, kaip šioje knygoje plėtojama moteriškumo tema, gan neblogai iliustruoja citata iš pirmųjų knygos puslapių: „Pažįstame moterų, kurios mėgsta gerti arbatą iš porceliano indų, ir drauges, kurias ištinka alergija vien apie tai pagalvojus.“ Toliau mintis plėtojama ta linkme, kad visos moterys yra MOTERYS, visos iki vienos yra gražios. Knygoje nebandoma „prigydyti“ sijonuoto moteriškumo, moteriškų profesijų ir kitų formulių.

Man asmeniškai toks idėjų formatas labai priimtinas. Veikiausiai dėl to, kad pati esu arčiau tų neva mažiau moteriškų moterų, kurioms gracingas porceliano puodelis veikiau kelia alergiją nei malonumą iš jo gerti arbatą :) Liūdniausia, kad buvo laikas, kai save už tai plakiau ir jaučiau nusivylimą, kad nesu viena iš gležnų, subtilių ir santūrių moterų. Labai gaila, kad prireikė pasiekti 30 metų, kol situacija ėmė keistis. Taip pat labai norėtųsi, kad panašiais besijaučiančios moterys iš saviplakos gniaužtų išsivaduotų kuo anksčiau.

Dėl to šią knygą rekomenduoju paskaityti moterims, kurios ieško paguodos, nuraminimo, pastiprinimo. Tiesa, joje ryškus krikščioniškas atspalvis, Jėzaus vaidmuo, kuris kartais tiesiog susilieja su psichologija, suskamba psichoterapiškai ir (at)kuriančiai. Ryšio su Jėzumi (at)kūrimas kartu yra ir ryšio su savimi, savo moteriška prigimtimi stiprinimas. Manau, kad vietoj žodžio „Jėzus“ galime įdėti ir kitą, kiekvienam labiausiai priimtiną: Visata, kuriančioji jėga ar kt. Tad ši knyga tiks nepriklausomai nuo to, ar laikote save krikščione, ar ne. Ji veikia kaip balzamas gyvenant žeidžiančioje kasdienybėje ir vis pametant savastį.

Zavingoji 3

Beskaitant knygos eilutės vis primena, kaip svarbu priimti save kaip visumą, išsilaisvinti iš gėdos, kurią gimdo pojūtis esant nepakankamai moteriška arba ta, kurios „per daug“. Psichoterapijoje ryškiai įžvelgiu šią analogiją. Kad ir kiek būtų analizuojami praeities įvykiai, traumos ir įvairiausios detalės, reguliariai sustojama ties tuo, kad labai svarbu mylėti save. Tik palaikant sklidiną meilės sau ir savęs priėmimo resursą, jį galime atspindėti ir santykyje su kitais. Savęs priėmimas suteikia gydančią galimybę liautis kovoti, kontroliuoti ir kitais destruktyviais būdais ieškoti saugumo = vengti pažeidžiamumo.

Turim tiesiog imti ir pripažinti, kad pats gyvenimas yra ne tik apie lengvumą, bet ir apie iššūkius. Deja, gyvendami uždara širdimi ir bandydami viską aplink kontroliuoti, gyvenimo iššūkių ir nesėkmių neišvengsime. Negana to, gyvenimas bus neišvengiamai kupinas nerimo, įtampos, jam trūks tikro skonio ir aistros. Ar krikščioniška knyga kalba apie aistrą? Tikrai taip – aistra yra gyvenimo variklis, padedantis imtis didelių darbų, siekti tikslų, įnešant į pasaulį daugiau grožio, gėrio, teisingumo.

Zavingoji 1

Apskritai krikščionybė šioje knygoje dalyvauja neformaliai, improvizuotai, skatinant ne „davatkinį“ pamaldumą, tačiau asmeninį ryšį su Kūrėju. Be to, gal keistai nuskambės, bet knygai svorio prideda nuodėminga autorės praeitis. Tiksliau sakant, nuodėmėmis tai pavadintų turbūt konservatyvioji krikščionybė. Žvelgiant žmogiškai, autorė tiesiog mokėsi gyventi, neišvengdama klaidų: iki sukurdama šeimą, savo vidinius skaudulius ji bandė malšinti atsitiktiniu santykiavimu su daugeliu vyru.

Skaitydama apie jos vaikystės ir jaunystės patirtis, pagalvojau, kad ji labai drąsi moteris. Tikrai ne kiekviena moteris išdrįstų atvirauti apie savo klystkelius viešai, knygoje, o ypač, kai pati augina du sūnus ir priklauso krikščioniškai bendruomenei. Neabejoju, kad atsirado ir tokių, kurie ją pasmerkė. Tačiau iš tiesų mes visi esam kelią atrandančios ir pametančios avelės. Jeigu savo paklydimus nutylim ir slepiam, tai mūsų nepadaro geresniais. Gal netgi priešingai – galim įsisukti į įvaizdžio puoselėjimo spąstus, kai svarbiau išpūstas ego, o ne tikrasis dorumas, širdingumas. Būtent buvimas atviru ir nuoširdžiu yra stiprybė, kuri persiduoda ir kitiems žmonėms. Tai veikia kaip švelnus priminimas, kad viskas gerai būti netobulu. Nepaisant netobulumo, esame verti meilės – tiek savo, tiek kitų.

Vienintelis dalykas šioje knygoje, kuris mane kiek erzino – gausus iliustracijų mintimis ieškojimas kino filmuose. Minimi filmai jau kelių dešimtmečių senumo, niekada nematyti ar pamiršti :) Tačiau vėlgi, tai nėra priežastis atmesti knygą. Beje, nors miniu tik autorę-moterį, šią knygą ji parašė kartu su vyru. Man asmeniškai duetu parašyta knyga patiko gerokai labiau nei knyga „Ilgesys“, kurią parašė vien tik Johnas.

Knygą išleido: https://tapati.lt/

Parašykite komentarą