Nepaaiškinamo ilgesio pojūtis pažįstamas daugybei žmonių. Kas žino, gal net visiems, tik dalis žmonių jį laiko giliai paslėptą ir užmaskuotą veiklomis, socializacija ir stipriu racionalizavimu?

Ilgesio pojūtis nesvetimas ir man. Kada jis aplanko? Rudenėjant ar pavasarėjant, kai pučia vasarą primenantis, bet visgi vėsesnis vėjas, kai šviečia vasarą primenanti, bet visgi ne tokia kaitri saulė. Švelnus oro gūsio pojūtis ant odos ir žvilgsnis į tokią ryškią, bet kartu prigesusią saulę, sužadina saldžią melancholiją. Kai liūdna ir gera vienu metu, kai širdyje kažko ilgu.

Dėl tokių, kartais aplankančių jausmų, mane ir patraukė John Eldredge knyga „Ilgesys“. Žvelgdama į knygos pavadinimą pamaniau, kad gal rasiu atsakymą ilgesio būsenai. Ar radau? Ne visai. Knyga puslapis po puslapio vedė labiau per nebylų dialogą nei į atsakymus. Dialogas vyko netgi per nepritarimą. Tikrai daugybę kartų nepritariau autoriui, tačiau tas nepritarimas žadino mano pačios vidinius atsakymus ar bent jau prielaidas, kurgi mano egzistencinio ilgesio šaknys.

Autorius ilgesio kelionę aiškina, būdamas glaudžiame ryšyje su krikščionybe/Dievu. Sakyčiau, kad tas ryšys labai asmeniškas ir filosofiškas, nežengiantis koja kojon su visomis tradicinėmis krikščionybės pažiūromis. Ta filosofiška laisva forma ir žavi, ir atstumia. Žavi, nes žmogus pasinaudoja galimybe eiti į ryšį su Dievu taip, kaip jį jaučia, pridėdamas savų atspalvių. Atstumia, nes tai priminimas, kad Šventasis Raštas vargiai pretenduoja į objektyvumą – interpretacijų ir jų variacijų yra visa galybė. Atrodo, kad Šventojo Rašto ištraukomis galima paremti kone bet kokius įsitikinimus. Atrodytų kaip ir viskas gerai, bet ar sąžininga tas interpretacijas pateikti kitiems žmonėms kaip (vieninteles) teisingas?

Šis klausimas kyla ir skaitant knygą „Ilgesys“. Ji gimė didele dalimi iš gedėjimo dėl auoriaus artimo draugo žūties. Ar praėjus, tarkim, penkeriems metams po knygos išleidimo, autoriaus pajautimai liko tokie pat? Abejoju. Knyga yra tarsi draugo pagerbimo aktas, tarsi intymūs filosofiško ir kartu religinio dienoraščio puslapiai, išleisti viešai prieinamos knygos formatu.

Galimai viduje tikėjausi, kad knygoje bus ieškoma atramos ne tik religijoje ir asmeniniame ryšyje su Dievu, bet ir psichologijoje. Visgi to nebuvo. Be to, beskaitydama pajutau, kad man artimesnis budistinis požiūris į aistrą ir ilgesį.  Taip pat labiau linkstu prie esamos akimirkos priėmimo, o ne orientavimosi į viltį ir pažadą atsirasti rojuje po mirties, Dievo karalystėje. Gyvenimo kaip repeticijos idėja man atrodo sumenkinanti patį gyvenimą. Kita vertus, ir budizmas sako, kad gyvenimas yra iliuzija (maya). Tad gal požiūris ir lygiavertis – tarsi skatinimas nevertinti gyvenimo pernelyg rimtai, t. y. nevertinti kaip kažko baigtinio, į ką verta pernelyg stipriai įsikibti nagais.

Šioje knygoje man labiausiai patiko dalis apie kūrybos reikšmę žmogaus gyvenime. Dievas, kaip kūrėjas, ir iš mūsų tikisi kūrybos. Ilgesys iš dalies yra troškimas kurti. Man tai siejasi su dalies kūrėjų pasisakymais, kad jie yra tik kūrybos laidininkai, kad pati kūryba eina iš Dievo. Tai man skamba labai priimtinai – mes, kaip dieviškos dalelės, tik leidžiame sau „transliuoti“ didesnius dalykus iš begalinio šaltinio, tačiau nesame savo kūrybos savininkai.

Beje, lygiagrečiai skaičiau ir dar vieną knygą – garsaus režisieriaus Andrejaus Tarkovskio „Įamžintas laikas“. Jis irgi kalba apie kūrybos ir ilgesio ryšį. Režisieriaus manymu, žmogus pasmerktas ilgesiui ir paieškoms nuo tada, kai biblinė pirmoji moteris Ieva nuskynė rojuje uždraustą vaisių. Nuo to laiko, per ilgesį ir kūrybą žmogus ieško tobulumo; kūrybą pasitelkia kaip savęs pažinimo įrankį.

John Elredge tobulumą ryškiausiai mato visgi Dievo karalystėje. Jis skatina aiškiai įsivardyti, kas joje laukia, o šiame gyvenime repetuoti ir nepamesti troškimo veikti tai, lin ko veda širdis. Nebijoti užsibrėžti ir per didelių tikslų bei norų, nes baisiausia norėti per mažai arba nieko, pasitenkinti televizoriaus žiūrėjimu, maistu ir seksu, o žmonai paklausus, kaip galėtų būti geresnė žmona, pasakyti, kad lūkestis yra paruoštos švarios kojinės. Autorius tai vadina ilgesio slopinimu ir žudymu, vardan saugumo neleidimu sau jausti didesnius troškimus, kurie yra natūrali ir netgi būtina gyvenimo dalis.

Nors įžvalgos įdomios ir dar negirdėtos, tačiau šios knygos nepajutau kaip „savo“. Pavadinčiau ją nepatogia. Paradoksalu, tačiau galbūt nepatogumas ir buvo didžiausias privalumas. Negalėjau išlikti pasyvia skaitytoja, kuri tiesiog mėgaujasi kūriniu arba viskam pritaria. Buvau priversta eiti į konfrontaciją, o kartu ir į geresnį savęs pažinimą.

Knygą išleido: https://tapati.lt/