Simboliška, kad knygą „Klajoklių žemė. Kaip išgyventi XXI amžiaus Amerikoje“ pradėjau skaityti būdama Šiaurės Amerikos žemyne, Kanadoje. Atsiverčiau ją gulėdama hamake, kabančiame sraunios ir šniokščiančios Bow upės pakrantėje. Jaučiausi apimta nuotykių dvasios ir maniau, kad knygos turinys rezonuos su tos akimirkos realybe: kelionės, atradimai, laukinė gamta, atostogos! Visgi šis mano entuziazmas buvo aplamdytas jau pirmuosiuose puslapiuose, tačiau atvėrė kitą, stipriai įtraukiančią perspektyvą.
Ši knyga yra ne apie atostoginius nuotykius, tačiau labiau apie ilgalaikius gyvenimo sunkumus, kurie užklumpa ekonominių nuosmukių ir biologinio senėjimo akivaizdoje. Kilus ekonominei krizei ir pasiekus brandų amžių, žmogus staiga pasijunta išstumtas. Tiek iš darbo rinkos, tiek ir iš saugios senatvės, kuriai, rodos, ruošėsi ne vieną dešimtmetį. Senatvės išmokos pasirodo besančios juokingos (tiksliau – graudžios), susirasti naują darbą – bergždžias reikalas net turint padorų išsilavinimą bei orią specializuoto darbo patirtį.
O kas, jeigu dar lyg niūrus debesis virš galvos kaba neišmokėta paskola? Kas, jeigu esi vienas, tavo partneris stipriai pasiligojęs arba jau miręs? Radikali, tačiau išeitis – apsigyventi „ant ratų“. Ne narkotinių ratų, tačiau vane, automobiliniame namelyje, kemperyje ar tiesiog sedane. Taip prasideda klajokliškas gyvenimas, kurio subtilybėms ir dedikuota ši knyga.
Kad labiau įsijaustų į klajokliško gyvenimo ritmą, knygos autorė-žurnalistė Jessica Bruder ir pati trejus metus praleido kelyje. Iš pradžių gyveno palapinėje. Vėliau, kad būtų dar arčiau klajoklių, apsigyveno „ant ratų“ ir išbandė sezoninius darbus cukrinių runkelių ūkiuose bei „Amazon“ sandėliuose. Tokie darbai yra laikini ir menkai apmokami, o fiziškai itin sunkūs: darbo pamaina neretai ir pradedama, ir pabaigiama tabletėmis nuo skausmo. Sunkiausiai suvokiama, kad juos dirba daugiausiai pensijinio amžiaus žmonės, turintys jau gerokai sudėvėtus sąnarius ir apskritai gyvenimo mačiusį kūną, kuriam ir be sunkių fizinių krūvių jau reikia medikamentinės pagalbos. Realybė tokia, kad senyvi žmonės yra lojalūs darbuotojai, nes, būdami niekam nereikalingi, vertina net ir pačius sunkiausius darbus, ypač, suteikiančius parkavimosi vietą kemperių aikštelėse. (Pasirodo, esama tokių „Amazon“ darbuotojų kempingo aikštelių, kurios nusidriekia… 58 km!)
Knyga primena, kad amerikietiška svajonė apie neribotus turtus, kuria dar ir šiandien lengvai patikima, yra pasiekiama nedaugeliui. Pamatę kemperiais važiuojančius senyvo amžiaus žmones, neturėtume skubėti galvoti, kad jie keliauja mėgaudamiesi senatve ir leisdami gausias santaupas. Esama ir visai priešingo scenarijaus – keliavimas automobiliniu nameliu gali būti tiesiog šalutinis skurdo produktas. Pats automobilinis namelis gali būti pagrindiniai bei vieninteliai namai. Tokie, už kuriuos bent jau nereikia mokėti nuomos ar neįkandamų milžiniškos paskolos įmokų, kurios per krizes tampa neproporcingos įgyto turto vertei. Na, o migruoti iš vienos vietos į kitą tenka ne savu noru: dažnu atveju vienoje vietoje apsistoti kemperiu galima ne ilgiau nei dvi savaites. Blogesniu atveju apsistoti apskritai negalima, nesaugu, per šalta arba plėšiami neįkandami mokesčiai.
Šiaip ar taip, knyga tikrai nėra vien requiem ekonominei apokalipsei ir senatvei. Žmonės, atsidūrę automobiliniuose nameliuose, neretai nebeįsivaizduoja grįžimo į įprastą gyvenimą ir tradicinius būstus. Žinoma, nejauku, kai visuomenė šiuos žmones laiko benamiais, o įstatymai spaudžia į kampą, kad taptų vis sunkiau neturėti nuolatinės gyvenamosios vietos adreso. Tačiau klajokliai išmoksta išradingai apeiti apribojimus. Be to, klajokliškame gyvenimo būde „ant ratų“ atranda naują laisvės sampratą, kuri tarsi atmerkia akis ir aiškiai parodo tradicinės visuomenės ydingumą, vartotojiškumą ir iš dalies savanorišką vergavimą sistemai.
Knygoje aprašyti klajoklių gyvenimai įgavo ir ekranizuotą pavidalą – įkvėpė pastatyti filmą „Nomadland“, kuris pelnė „Oskarą“. Čia istorija pasakojama kiek kitu kampu, o bene ryškiausias elementas yra vienatvės ir vienumos tema. Bežiūrint „Nomadland“ kyla mintis, kad vienatvė ir vienuma yra tarsi ne pasekmė, o gal net priežastis to, kad kai kurie žmonės gyvena klajoklišką gyvenimą ir pasuka radikaliu keliu – apsigyventi automobiliniuose nameliuose, vanuose, kemperiuose ar tiesiog sedanuose. Net turėdami galimybes grįžti į „normalų gyvenimą“ ir apsigyventi pas artimuosius, jie mieliau renkasi vienišų vilkų kelią su laukiančiais iššūkiais. Tačiau kartu – ir galimybe priklausyti klajoklių genčiai, kartą per metus suvažiuojančiai į bendrą susitikimą, kur kartu juokiamasi, dalijamasi patirtimi, vargais, patarimais, daiktais ir žmogiškumu.
Žmogiškumas klajoklių gyvenime yra atskiras ir labai svarbus elementas. Net trumpam, galbūt vienam kartui susitikę žmonės gali per kelias minutes tapti tarsi šeimos nariais. Jie, dažnu atveju būdami introvertiškos prigimties, išlaiko pagarbų atstumą vieni nuo kitų, tačiau susirgus ar užklupus bėdai, globoja ir padeda iš visos savo didelės širdies.
Šią knygą vertinu maksimaliu balu tiek dėl turinio, tiek dėl minčių raiškos. Ypač nudžiugau, kai autorė ėmė daugiau pasakoti ir apie save pačią bei tuos trejus metus, kuriuos gyveno kartu su „bastūnais“. Gaila, tačiau filme knygos autorės vaidmens nebeliko, o ir nepaisant pelnyto „Oskaro“, šalia knygos, ekranizacija man asmeniškai nublanko. Filme sunkus darbas „Amazon“ pavaizduotas labiau kaip pasivaikščiojimai po sandėlius (gal pats „Amazon“ uždraudė atvaizduoti realybę?). Likusi klajokliško gyvenimo dalis nuspalvinta sodria melancholija, kurią dar sustiprino ir garso takeliai – liūdni Ludovico Einaudi instrumentiniai kūriniai. Visgi perskaityti knygą ir paskui pažiūrėti ekranizaciją man yra labai maloni patirtis. Šiuo atveju įdomiausia tai, kad filme du pagrindiniais parinktus veikėjus vaidino aktoriai, tačiau kartu su jais pasirodė ir tikrieji personažai-klajokliai, aprašyti knygoje.
Rekomenduoju!
Už „Klajoklių žemę“ dėkoju leidyklai „Kitos knygos“!