Pagaliau prisėdau pasidalinti įspūdžiais, nuotraukomis ir vaizdo įrašais iš ekologinio projekto Bosnijoje ir Hercegovinoje, kur buvau išvykusi spalio mėnesį!
Pradėsiu nuo to, kad šią vasarą mečiau sau iššūkį ir pirmiausia išvykau į ERASMUS+ ekologinį projektą Rumunijoje. Nors recycling’o tema projekte buvo išplėtota labiau žaidimo forma, tačiau grįžau su puikiais įspūdžiais ir kiek pakitusia mąstysena, įgavusi daugiau vidinės laisvės ir drąsos pokyčiams. Nieko keisto, kad praėjus vos kelioms savaitėms, užpildžiau paraišką į dar vieną ekologinį projektą, šį kartą – Bosnijoje ir Hercegovinoje.
Šio projekto tema – Influence the Food Print. Paskaičiusi projekto aprašymą ir veiklų planą, nudžiugau, kad įtrauktas ir vegetariško maisto gaminimas, meditacija, lankymasis ekologiniuose ūkiuose bei itin egzotiškame UNA nacionaliniame parke. Taigi spalio 3-osios rytą pradėjau kelionę: Kaunas –> Vilnius –> Stokholmas –> Sarajevas –> Ključ miestelis, kuriame ir vyko projektas. Tikslo vietai pasiekti prireikė, rodos, 19 valandų: dviejų skrydžių, šiek tiek laukimo ir daug dardėjimo automobiliu bei autobusais. Keliavau kartu su dar penkiomis projekto dalyvėmis iš Lietuvos: Estela, Migle, Ugne ir dviem Dovilėmis.
Ključ pasiekėme naktį, tad tik ryte apžiūrėjau, kokiame kambaryje gyvenu ir koks fainas vaizdas matyti pro langus. Taip pat artimiausiomis dienomis susipažinome ir su Ključ miestelio pastatais ir gatvėmis, kur gali pamatyti daugybę laisvai lakstančių šunų bei gatvėse augančių rožių krūmų (beje, šunys yra ženklinti, švarūs ir neagresyvūs, tad jautėmės saugiai, o dauguma su šunimis netgi bendravo, juos glostė). Taip pat pastebėjau, kad šiame krašte greičiausiai kitoks santykis su mirtimi, nes kapinės čia įkurdintos tiesiog mieste, šalia gyvenamųjų pastatų.
Vaizdas pro langą :)
Draugužių kompanija :)
Prisipažinsiu, kad šiame projekte buvo itin sunku atsiriboti nuo dar šviežios patirties Rumunijoje ir galvoje vis lyginau abu projektus pačiais įvairiausiais aspektais. Galiausiai pasidaviau ir leidau protui dėlioti pliusus ir minusus, tuo pat metu tiesiog pripažindama, kad skirtumai yra visiškai natūralus dalykas, bei, kad man lygiaverčiai patinka abu projektai! Beje, buvo labai įdomu, nes šiame projekte visos komandos, išskyrus lietuvius, buvo iš kitų šalių nei praėjusiame projekte. Čia be lietuvių komandos dar buvo bosniai, bulgarai, čekai, italai ir vokiečiai (vokiečių komandą atstovavo organizatorės).
Šiame projekte vyko diskusijos apie šiltnamio efektą, jo priežastis ir poveikį, iškastinio kuro naudojimą, masinę gyvulininkystę ir daugybę kitų dalykų. Nors teigiu, kad domiuosi ekologija ir natūralumu, projekte supratau, kad mano žinios yra gan padrikos ir paviršutiniškos. Pajutau poreikį atnaujinti ir pagilinti žinių bagažą, tad šiuo metu, jau grįžusi iš projekto, skaitau Naomi Klein knygą apie klimato kaitą „Tai viską keičia“. Apskritai sulig kiekviena projekto diena viduje augo noras ir motyvacija (vėl) nerti į ekologinius klausimus bei veiklas giliau negu tai dariau pastaruoju metu. Kitaip sakant, ekologijos tematiką bei žalius veiksmus panorau kilstelėti aukščiau – į prioritetų sąrašą.
Viena iš šio projekto ekskursijų buvo į itin egzotišką nacionalinį UNA parką. Įvažiavę į jo teritoriją, buvome informuoti, kad šalia kelio esanti upė skiria Bosniją ir Hercegoviną nuo Kroatijos. Kitaip sakant, perplaukus upę galima atsidurti kitoje šalyje :) UNA parke aplankėme įspūdingą krioklį ir šalia jo esančius takelius. Na, o esant tinkamai apsiavus ir turint laiko, šiame nacionaliniame parke galima neblogai pažygiuoti kalnų šlaitais.
Ne mažiau įspūdingas buvo apsilankymas Ključ senamiestyje, kuris yra visiškai kitoks negu mums įprasti urbanistiniai senamiesčiai. Šis – visiškai laukinis, gamtiškas, kalnuotas!
Kuomet lankėmės ekologiniuose ūkiuose, mane vis apimdavo pojūtis, kad randuosi Lietuvoje. Auginami tokie pat gyvūnai ir augalai, o ir bendra ūkių aplinka, ūkiniai pastatai nelabai kuo skiriasi nuo lietuviškų. Tačiau… toks pojūtis išsisklaido kai tik pažvelgi į horizontą, kur driekiasi kalnų grandinės. Tokio vaizdo Lietuvoje nepamatysi net gerai paieškojus. Dar vienas labai įdomus elementas – jeigu Lietuvoje ant vaismedžių kaba obuoliai, tai čia gali išvysti obuolius primenančius, tačiau pūkeliu pasidengusius, saldžiarūgščio skonio vaisius. Pasirodo, tai ne kas kitas kaip svarainiai! Išties labai keista, nes Lietuvoje svarainiai auga ant nedidelių krūmelių, o ne medžių. Be to, Lietuvoje svarainiai yra gan nedidukai, o čia – obuolio dydžio.
Dar viena ekskursija buvo į Bihac miestą. Kaip ir Ključ, šiame mieste netrūko šunų draugijos. Vienas ryžas draugelis buvo nusiteikęs ypač žaismingai – vis šokinėdavo ir griebdavo už drabužio raištelio arba, praradęs bet kokį drovumą, dantimis čiupdavo ranką.
Šiame miestelyje mano dėmesį taip pat patraukė labai įdomus augalas, kurio vaisiai atrodė visiškai kaip plastikiniai karoliukai. Belieka tik spėlioti, ar tai tikrai kokios nors rūšies kadagys, kaip spėliojo sesuo, kuriai nusiunčiau šias nuotraukas.
Šiek tiek keista, bet šiame projekte, lyginant su praėjusiu, buvo labai minimaliai fotografuojamos veiklos. Gal todėl, kad jos vyko uždaroje erdvėje, viduje? Tad nuotraukų su dalyviais turiu tikrai minimaliai. Nepaisant to, patikėkit, kai kurie žmonės įsiminė kuo puikiausiai. Ryškiausias charakteristikas priskirčiau italų ir čekų grupėms.
Dar norėčiau paminėti, kad šiame projekte labai greitai susibičiuliavau su kita lietuve Estela. Ji tapo puikia kompanione tiek rimtiems pokalbiams, tiek visiškiems nusišnekėjimams. Labai džiugu, kad su šia dalyve bendravimas tęsiasi ir po projekto.
Reikia pripažinti, kad 10 dienų trukmės projektas pralėkė nepastebimai. Vos atvykai, o jau ir paskutinis vakaras…
Grįžimas į Lietuvą iš šio projekto buvo gerokai ekstremalesnis nei atvykimas. Prireikė maždaug 37 valandų: ilgas dardėjimas automobiliu, autobusais ir net trys skrydžiai. Kelionės maršrutas atrodė taip: Ključ –> Sarajevas –> Budapeštas –> Oslas –> Vilnius –> Kaunas. Ilgiausios laukimo valandos buvo Budapešte, tad pasinaudojome proga aplankyti šį miestą.
Vengrijos valiuta labai neįprasta – 1 euras atitinka 330 forintų. Prireikia laiko, kol susigaudai, kiek kas kainuoja. O kainos čia išties draugiškos! Pavyzdžiui, už bilietą iš oro uosto į Budapešto centrą sumokėjome mažiau nei po 3 eurus. Užsukusios į graikiško greito maisto užkandinę, už kelis eurus skaniai ir sočiai pavalgėme. Tiesa, kai tokioje vietoje gali užsisakyti didžiulę porciją graikiškų salotų ar kitą skanų patiekalą be įprastų riebaluose išmirkusių bulvyčių, sunkoka net sakyti, kad lankeisi greitojo maisto restorane.
Pavalgiusios su lagaminais dardėjome apžiūrėti miesto architektūros grožybių ir mėgavomės nuostabiu šiltu oru.
Sulaukusios nakties, keliavom atgal į Sarajevo oro uostą, kur iki paryčių knapsėjom ar miegojom taip, kaip leido galimybės ir fantazija.
Sulaukusios ryto ir pirmojo skrydžio, morališkai ruošėmės likusiems dar dviem skrydžiams. Oro uostai tapo beveik namais, kur galima atsipalaiduoti :D
Tokie šį kartą buvo Erasmus+ nuotykiai! Tai puiki proga praleisti neeilines atostogas, susipažinti su naujais žmonėmis, pažinti kitų šalių kultūras bei temperamentą, gauti žinių ir įkvėpimo.
Jeigu ir Tu nori išbandyti ERASMUS+ projektus, apsilankyk Facebook puslapyje Tavo Europa! Taip pat gali drąsiai užduoti klausimus tiesiai man :)