Šis kūrinys – dar vienas atradimas knygų namelyje. Pasirodo, Farley Mowat (1921–2014 m.) buvo kanadiečių rašytojas ir gamtosaugininkas, kurio darbai išversti į daugiau nei 50 kalbų. O aš nė nebuvau apie jį girdėjusi.

„Šuo, kuris nenorėjo būti šunimi“ – ne išgalvotas, o rašytojo jaunyste paremtas kūrinys. Būdamas dar berniūkštis, kartu su tėvais augino šunį Matą, kuris ir tapo pagrindiniu kūrinio veikėju. Kaip paaiškėja beskaitant, Matas nebuvo paprastas šuo. Jo charakteriui būdingas neeilinis užsispyrimas, kurio dėka jis išmoko ne tik katiniškai vaikščioti tvorų viršūnėmis, bet ir įsikeberioti į medžius. Beskaitant Farlio, jo tėvų ir Mato gyvenimo nuotykius labai lengva pamiršti, kad tai nėra grožinis kūrinys.

Knygoje nemažai dėmesio skiriama medžioklei, kelionėms ir gyvūnijai. Čia minimi tokie paukščiai kaip kanadinė berniklė, kryklė, trupialas, kragas, klykuolė, jerubė, pilkoji kurapka, prerijų tetervinas, kalviukas, startsakalis, raguotasis vieversys, sniegstartė. Dalis jų man nežinomi, tad turėjau progą pasidomėti, kaip šie paukščiai atrodo. Kūrinyje minimas ir vienas man iki šiol negirdėtas gyvūnas – smulkus graužikas goferas.

Farley Mowat šiame kūrinyje leidžia pažinti ir savo šeimą, tėvo bei motinos charakterius. Kartu tai atspindi ir to meto socialinį kontekstą. Provincialų konservatyvumą autorius knygoje kelis kartus šauniai apibūdina fraze „žmonėms trūko fantazijos“.  Kanadietišku liberalumu ir lygiateisiškumu kūrinyje tikrai nepadvelkia. Paties Farley šeimoje juntamas patriarchato modelis ir moters sumenkinimas, kuris, tiesa, nesuprantamas Farliui. Jo motina irgi ne iš kelmo spirta – mokėjo tėvą moteriškai pergudrauti ir „apeiti sistemą“. Tad šeima funkcionavo gan darniai, o bendras šeimos paveikslas perteiktas šviesiomis spalvomis.

Šios knygos skaitymas man asmeniškai buvo jausmingas patyrimas. Atsiversdama ją, nežinojau, kad veiksmo vieta yra Kanada, kurioje prieš keletą mėnesių viešėjau. Ši detalė sujudino sentimentus, o ypač tada, kai buvo paminėtas Albertoje esantis Trijų seserų kalnų masyvas. Viešnagės metu į šias viršukalnes žvelgiau kasdien. Dabar ši patirtis jau kiek nutolusi laike ir labiau primena sapną.

Jausmus sukėlė ir kūrinio pabaiga. Dar prieš imant knygą į rankas, atrodė savaime aišku, kad kūrinys skirtas visam Mato gyvenimui papasakoti. Tad neišvengiamas ir atsisveikinimas, o atsisveikinimai dažniausiai būna liūdni. Šis liūdesys ir atsisveikinimo širdgėla persmelkia ir skaitytoją, kuris, versdamas puslapį po puslapio, pradeda jaustis Mato draugu.

Apibendrindama pasakysiu, kad kūrinys yra lengvai skaitomas, įtraukiantis ir jaukus. Nesupratau tik vieno – kodėl knygos leidėjai ant viršelio kartais apgyvendina šunį, vizualiai nepanašų į tikrąjį Matą? Keista matyti juodą ar juodai rudą šunį, dar keisčiau, kai ant viršelio atsiduria biglis. Tikrasis Matas buvo lieknas, gan ilgo plauko, juodai baltas medžioklinio tipo šuo. Toks, kokį matome vidinėse knygos iliustracijose.