Pilnas šios knygos pavadinimas skamba taip: „Ribos. Kada sakyti „taip“, kaip sakyti „ne“, kad patys tvarkytumėte savo gyvenimą“. Jau pats pavadinimas puikiai sufleruoja, ko galime tikėtis iš turinio – knygoje gvildenamas vienas reikšmingiausių gyvenime įgūdžių. Gebėjimas brėžti ribas lemia mūsų savijautą, santykių su savimi ir kitais kokybę, gebėjimą gyventi pagal savo vertybes ir apskritai jas turėti, priimti sprendimus ir t. t. Ribos apima tiek gebėjimą sakyti „taip“, tiek gebėjimą sakyti „ne“. Norint gyventi harmoningą gyvenimą abu šie žodžiai yra vienodai svarbūs.
Ši knyga turi labai patogią ir aiškią struktūrą. Pirmiausia skiriama dėmesio pačioms riboms. Kas tai yra, kaip formuojasi ir veikia kasdienybėje, kokių problemų kyla joms nesant ir pan. Toliau kalbama apie ribas konkrečioje santykių kategorijoje: su šeima, draugais, sutuoktiniu/partneriu, vaikais, darbu/kolegomis, savimi, Dievu. Knyga išbaigta ir verta dėmesio, nes joje esama ir praktinių patarimų, kaip mokytis brėžti ribas ir pasitikrinti, ar esame teisingame kelyje. Kitaip sakant, tai nėra vien plika teorija, kuri padeda įsisąmoninti problemą, tačiau paliekanti be įrankių jai spręsti.
Dėmesio skiriama ir auklėjimo klaidoms, kurios trukdo vaikui užaugti žmogumi, turinčiu brandžias ribas. Tiek pernelyg didelis tėvų globėjiškumas, tiek kontrolė daro žalą ir neleidžia formuotis ir augti vaikui kaip atskirai asmenybei. Žmogus fiziškai užauga, tačiau pasąmonėje vis dar tikisi, kad už jį svarbius sprendimus turi priimti tėvai. Tai trukdo planuoti gyvenimą, sukelia sunkumus įsitvirtinant karjeroje, tad niekaip nesibaigia „savęs ieškojimo“ etapas.
Kaip bebūtų gaila, gebėjimas brėžti ribas mūsų visuomenėje gali būti suprastas kaip egoizmas. Tai dar labiau apsunkina žmogaus kelia link brandžių ribų brėžimo. „Minkšti“, problemų su ribomis turintys žmonės yra linkę lengvai dalinanti pažadus net tada, kai jų nenori ar negali ištesėti. To pasekmė – išsisukinėjimas, neišpildyti pažadai arba išpildyti su šypsena veide ir nuoskauda ar pykčiu širdyje. Deja, aplinkiniai ne visada mato ar nori matyti, kad žmogus pildo pažadus prisiversdamas. Labai patogu, kai šalia visada yra „geraširdis“ žmogus, kuris neatsisako pagelbėti. Kartais užtenka tik paprašyti, kartais prireikia manipuliacijų, tačiau išgirstamas pageidaujamas „taip“.
Dar vienas „kaip bebūtų gaila“ atsiranda dėl to, kad žmonės, turintys polinkį manipuliuoti, ribas priima kaip dar vieną būdą kontroliuoti kitus. Tačiau ribų brėžimas skirtas sau, o ne kitiems žmonėms valdyti. Tai nėra manipuliacijos įrankis siekiant, kad kitas žmogus taptų paklusnus. Ribos yra būdas gerbti savo laiką, vertybes, poilsį, parodyti, kas mums priimtina, o kas ne. Tai galioja tiek partnerystėje, tiek su draugais, tėvais ar darbe.
Kartais ribas nubrėžti trukdo ir pasąmoningi lūkesčiai. Pavyzdžiui, jau suaugę vaikai pasąmoningai dar tikisi sulaukti meilės, gauti patvirtinimą ir pripažinimą, kurių trūko vaikystėje. Suaugus šis trūkumas gali būti nukreiptas į tėvus arba projektuojamas į kitus žmones: draugus, partnerį, kolegas. Šie neįsisąmoninti lūkesčiai veikia kaip stimulas pernelyg paisyti tėvų ar kitų žmonių norų, nuomonės, patarimų ir netgi reikalavimų. Neišvengiamai kyla vidinis konfliktas, nes elgiamasi bandant įtikti, o ne paisant savo tikrųjų norų ir poreikių.
Deja, rezultatas kaskart panašus: pasąmoniniai lūkesčiai neišpildomi, o išorėje kyla įtampa. Norint tai išspręsti, pirmiausia reikia pripažinti, kad problema nėra tėvai ar kiti žmonės, problema yra mumyse. „Tokiu atveju turite prisiminti Galios dėsnį: Turite galią pakeisti tik save. Negalite pakeisti kito asmens. Problema turite laikyti save, o ne kitą žmogų. Žvelgdami į kitą žmogų kaip į problemą, kurią reikia išspręsti, suteikiate jam valdžią savo gyvenimui ir laimei. Kadangi negalite pakeisti kito žmogaus, vadinasi, jūs nevaldote padėties. Problema slypi jūsų santykyje su tuo žmogumi. Jeigu kenčiate jūs, vadinasi, tik jūs galite tai ištaisyti. (psl. 222).
Kaip tvirtinama knygoje, „Žmonės, pasižymintys brandžiomis ribomis, nesikarščiuoja, neskuba ir nepraranda savitvardos. Jų gyvenimas turi kryptį. Jie nesvyruodami siekia asmeninių tikslų ir viską planuoja iš anksto.“ (312 psl.). Man asmeniškai tai atrodo didelė siekiamybė ir skamba kaip darnaus gyvenimo apibrėžimas. Ribų tema man artima jau keletą metų. Gan ilgai gyvenau su ryškiu polinkiu į kraštutinumus ir impulsyvumą. Savaime aišku, tai turėjo ir nemažai destruktyvių padarinių, tačiau procesų gerai nesupratau ir nebuvau įsisąmoninusi. Ribų temą teko paliesti psichoterapijoje, o taip pat labai pasitarnavo knyga „Aš nekenčiu tavęs! Nepalik manęs… Kaip geriau suprasti ribinę asmenybę“. Naujos žinios ir savirefleksija padėjo nušviesti savo asmenybės šešėlius. Ėmus juos atpažinti ir suprasti, galima žengti žingsnius link konstruktyvių pokyčių.
Pabaigai pasakysiu, kad stebiuosi, jog šios knygos nepastebėjau kaip dažnai rekomenduojamos, gausiai perkamos ir pan. Ar koją pakiša tai, kad knyga turi krikščionišką atspalvį? Iš pradžių ir man jis kliuvo – Biblijos citatos atrodė kaip pritemptos, nes jas galima interpretuoti įvairiai. Visgi psichologinė knygos pusė tapo reikšminga atsvara religiniams atspalviams. Be to, netgi krikščioniškoji dalis turi patrauklumo, nes nutolstama nuo paviršutiniškų ir dogmatiškų koncepcijų. Šiaip ar taip, psichologinėje literatūroje ribų tema dažniausiai paliečiama per aplinkui ir knygos, lygiavertės šiai, kol kas neradau. Tikiu, kad ji gali būti vertinga daugeliui. Vieni nešasi spragas iš vaikystės auklėjimo ar matytų pavyzdžių, kitiems sunku brėžti ribas paprasčiausiai dėl to, kad gyvenimo tempas tampa vis greitesnis. Tampa baisu ką nors praleisti, prarasti naujas galimybes ar ryšius, tad pamirštame brėžti ribas ir lengvai išsitaškome.
Knygą išleido: https://tapati.lt/