Prieš keletą mėnesių įsijungiau filmą „Dagilis“, kurio siužetas apima tragišką sprogimą meno galerijoje, pagrindinio veikėjo-paauglio mamos žūtį, netyčinę garsaus paveikslo vagystę ir tolesnę gyvenimo raidą, kur netrūksta chaoso bei destrukcijos tiek išorėje, tiek viduje dėl ilgalaikio potrauminio streso. Filmas iš karto įtraukė, nepaisant lygiagrečiai kilusių priekabių minčių. Tarkim, pasirodė neįtikinanti jaunesniojo Teo vaidyba, taip pat užkliuvo vyresnysis Borisas su ryškesniu slavišku akcentu nei jaunesnioji jo versija… Ir visgi šiame filme buvo kažkas labai savo ir netgi jaukaus – jaukumas bei tikrumas įsipaišė į dramatiškais ir skausmingais išgyvenimais paženklintą siužetą.

Smalsumo pagauta, nėriau į Google, kur sužinojau, kad filmas pastatytas pagal Donna Tart knygą „Dagilis“. Pasirodo, kūrinys neeilinis – jis pelnė Pulitzerio premiją. Tiek užteko, kad nuspręsčiau šią knygą perskaityti.

Knyga nekūda – visi 800+ puslapių. Itin detalus ir vaizdingas kūrinys skaitosi labai lengvai – tai ne Prustą krimsti :D Ir visgi per pirmąjį šimtą puslapių stūmiausi kiek strigdama – kad ir kaip mėgstu vaizdžią ir turtingą kalbą, šiame romane ji man pasirodė net per koncentruota. Jeigu tiksliau, kalbos maniera man nelipo prie jauno amžiaus personažo ir jo ankstyvos paauglystės prisiminimų. Nenoriu nuskambėti seksistiškai, tačiau minčių raiška ir pastabumas tam tikroms detalėms skambėjo pernelyg moteriškai.

Nusprendžiau nepasiduoti ir skaityti toliau. Maždaug po pirmojo šimto puslapių į kūrinį pilnai pasinėriau – pamėgau kūrinio raišką bei, žinoma, vertėją, kuris nepabijojo grubesnės kalbos. Šalia subtilių ir intelektualių meno kūrinių ar antikvarinių baldų aprašymų radosi vietos ir keiksmažodžiams. Ypatingai populiarus šiame kūrinyje b*bis ir su juo susijusios frazės. Keiksmažodžiai, žargonas ir slavizmai kūriniui suteikė daugialypumo. Padėjo išskleisti idėją, kad gyvenime nėra gryno gėro ir gryno blogio, gryno grožio ir gryno bjaurumo. Toji idėja visame romane buvo juntama kažkur tarp eilučių, o finaliniame skyriuje buvo išplėtota tiesiai – žodžiais, įdėtais į veikėjo Boriso lūpas. Pats Borisas romano puslapiuose turbūt ryškiausiai įkūnijo prieštaringumų apsireiškimą gyvenime. Šalia nevalyvumo, narkotikų, primityvių geismų ir vagysčių, žydi gerumas, draugiškumas, meilė, atsidavimas, filosofiškumas.

Tiesa, romano veiksmas sukasi aplink Karelo Fabricijaus paveikslą „Dagilis“, kuris, būdamas vos A4 formato dydžio, turi neišmatuojamą poveikį jaunojo Teo gyvenimui. Paveiksle pavaizduotas pasišiaušęs paukštukas, įkalintas trumpute grandinėle, neleidžiančia atitolti nuo laktos. Jo egzistencijoje įžvelgiamas orumas, sumišęs su bejėgiškumu dėl neįveikiamų išorės jėgų. Teo gyvenimas tarsi atspindi paveikslą – sprogimas ir mamos žūtis tampa tomis neįveikiamomis jėgomis, o orumas ir pasirinkimas gyventi užuot troškus mirti tampa Teo gyvenimo pamoka.

Pabaigus skaityti kūrinį, tą patį vakarą grįžau prie filmo. Norėjau pažiūrėti antrą kartą, jau kitu žvilgsniu. Nors toli gražu nesu ekspertė, tačiau suprantu, kodėl filmo ekranizacija nuvylė kritikus ir laikoma nesėkme. Visiškai pritariu minčiai, kad filmas pastatytas neįsigilinus į personažų asmenybes ir prarasta didelė dalis emocinio svorio. Žinoma, didelės apimties kūrinį sunku sutalpinti į 2 val. 30 min. trukmės filmą, gali būti sunku tinkamai atmesti, ko neparodyti. Be to, kūrinys pasižymi dideliu detalumu, tačiau, ar tai neturėtų tapti kelrodžiu ir netgi pagalba statant filmą? Filmo scenose pasigedau net gan elementarių detalių, o kai kurie pastatymo sprendimai sukėlė klausimų ir minčių, kad į siužetą buvo neįsiskaityta:

• Jeigu atmintis manęs neapgauna, Teo kūrinio pradžioje buvo apskritai be akinių, o atsidūręs pas Barburus, gavo pirmuosius akinius su raginiais rėmeliais – filme jis su akiniais nuo pirmosios scenos.
• Teo atvykus pas jau vyresnę Barbur, jos kambaryje nebuvo dviejų šuniukų, kurie detaliai aprašyti romane. Kodėl? Juk du jorkšyrai nebūtų ištęsę filmo trukmės, tačiau tikrai būtų papildę pačią sceną. Analogiškų neatitikimų tikrai esama ir daugiau.
• Filmas, mano nuomone, taip pat neatspindi narkotikų problemos gylio ir jų vartojimo padarinių socialinėse situacijoje. Kvaišinimasis vaistais ir žole lieka tik trumpučiais ir nelabai iškalbingais fragmentais.
• Teo „pamotė“ Ksandra filme perteikta gerokai neutralesnė Teo atžvilgiu nei juntama knygoje.
• Borisas-paauglys neatrodo toks nevalyvas, koks perteikiamas romano eilutėse. Tu tarpu Borisas-suaugėlis, kaip jau minėjau, kalba su ryškesniu slavišku akcentu nei Borisas-paauglys.
• Veltis, po sprogimo muziejuje, atrodo mažiau sužeistas negu perteikiama romane, sunki jo būklė labiausiai atsispindi tik iš švokščiančio kalbėjimo.
• Ekranizacijoje suaugęs Platas visai neatrodo nutukęs ar degradavęs, kaip pateikiama romane, greičiau priešingai – atrodo susitvarkęs ir išaugęs iš savojo šėlsmo, agresijos ir nepagarbos aplinkiniams.
• Į akis krenta ir Hobio išvaizda – knygos eilutėse ne kartą akcentuojamas įsoūdingas jo stotas ir ūgis – net vakarėlyje jis aukštesnis visa galva už kitus. Filme šio veikėjo įspūdingumas gerokai aptirpęs.

Mano subjektyvia nuomone, ekranizacijoje geriausiai įkūnyti personažai yra ponia Barbur (Nicole Kidman), Ksandra (Sarah Paulson) ir jaunesnysis Borisas (Finn Wolfhard). Lyginant su jaunesniąja Teo versija (Oakes Fegley), gerokai stipriau pasirodė vyresnio amžiaus personažas (Ansel Elgort).

Žiūrint filmą kilo nemažai klausimų. Kiek kūrybos procese dalyvavo ir galėjo lemti knygos autorė? Ar iš tiesų filmavimas vyko paskubomis? Kiek lėmė pačių aktorių profesionalumas (nes, rodos, būtent patyrę aktoriai vaidmenis išskleidė geriausiai)? Kodėl kūrybinė grupė neužsikėlė aukštesnės kartelės, jeigu ekranizacija kurta žymiam romanui, o veikėjams perteikti pasamdyti net tokie aktoriai kaip Nicole Kidman?

Pabaigai norisi pasakyti, kad perskaityti romaną ir pažiūrėti jo ekranizaciją man yra dvigubas malonumas. Perskaičius romaną, filmo peržiūra įgauna analitinį-lyginamąjį atspalvį. Nors ir žinau, koks siužetas laukia, tačiau įdomu stebėti, KAIP jis išskleidžiamas. Ir šiuo – „Dagilio“ – atveju, man labai patiko panirti tiek į knygą, tiek į filmą.

P. S. Jeigu perskaitei šį įrašą, nepatingėki pasidalinti savomis mintimis, o gal ir rekomendacijomis komentaruose! :)