Kam reikalingi verkiantys vyrai 1

Donatas Paulauskas „Kam reikalingi verkiantys vyrai“: maža knygelė didelėms diskusijoms

„Kam reikalingi verkiantys vyrai“ norimų perskaityti knygų sąraše tūnojo jau ne vienerius metus. Nebeatsimenu nė aplinkybių, kaip ja susidomėjau.

Pagaliau ją atsivertusi, jau nuo pirmų puslapių smaginausi – balsu juokiausi iš hiperbolizuoto standartinio vyro paveikslo (kuris iš tiesų keliantis liūdesį). Agresija, smurtas, nuožmumas, 6 alaus bambaliai – neva tikro vyro atributai. Ribos tarp sarkazmo ir rimtumo vietomis taip susiliejamos, kad beveik neįmanoma atskirti, kur yra kas. Tokiu paveikslu einama link to, kad vyrams užginta jausti ir rodyti emocijas, o tai – didelis praradimas. Lygiagrečiai esama ir daugybės vyrams skirtų privilegijų, kurių neturi moterys, ir kad būtų pravartu perstumti nusistovėjusias ir vis dar stringančias ribas.

Lengva ir kandi minčių raiška slysta iš puslapio į puslapį. Kilo mintis, kad netgi gaila, jog knyga mažos apimties – smagumynai greit baigsis. Ir visgi knyga netrukus pradėjo trigerinti. Ir viskas su tuo gerai. Sakyčiau, kad knyga ir neturi būti būtinai patogi. Dalis jos turinio gali, o gal net turi dirginti. Tas dirginimas yra kvietimas mąstyti, diskutuoti, pažvelgti į žmones ir reiškinius naujais kampais. Pavadinčiau tai socialine/antropologine psichoterapija. Ji išstumia iš mums pažįstamo, įprasto ir galimai jau atitarnavusio matymo kampo, iš komforto zonos. Skatina iš naujo peržvelgti vertybes, mąstymo šablonus, kvestionuoti tai, kame ir kuo gyvename. Kaip ir gyvoje diskusijoje, skaitant knygą neprivalom perimti kitų minčių. Galime ir dar labiau įtvirtinti tai, kuo tikime ir laikome (šios akimirkos) tiesa. Turime galimybę naujai užčiuopti savo vertybes, išgirsti kitokią nuomonę, praplėsti požiūrį, galbūt pakreipti jį į vieną ar kitą pusę vos keliais laipsniais, suteikti naujų atspalvių, o kartais ir pakeisti požiūrį iš esmės. Variacijų – galybė, tačiau esmė, kad užvertę knygą dar turime ką „pakramtyti“.

Kam reikalingi verkiantys vyrai 2

Taigi iš karto pasakysiu, kad knygą įvertinau aukštu balu. Jos nepatogumas man pasirodė privalumas, o plačiau paliesiu tik du momentus, kurie dabar atėjo į galvą (nors šiaip jų tikrai daug).

1) Autorius nemažai atvirauja apie šeimą, kurioje užaugo, apie patėvio elgesį. Reiktų sakyt TOKSIŠKĄ elgesį, bet nuo to žodžio jau kiek bloga. Norėčiau pamatyt visiškai netoksiško elgesio pavyzdžius. Ir užlenkti po pirštą, kad suskaičiuočiau. Spėju, kad suskaičiuoti nebūtų taip jau sunku, nes toksiškumas plačiai išplitęs. Ir jis liečia toli gražu ne tik vyrų padermę.

Bet savo mintį kreipiu šiek tiek kitur. Su amžiumi man darosi sunku ramiai stebėti, kai vaikai VIEŠAI dergia šeimą, kurioje užaugo. Čia nėra „undo“ mygtuko. Pakalbėta TV laidoje ar išspausdinta knygoje ir viskas, tai negrįžtama. Kodėl negalima tų aprašymų nuasmeninti, paversti šaržuotu prototipu? Ar tikrai to neužtektų? Ir kaip turi jaustis tie žmonės, kurie pakišami po padidinamuoju stiklu ir visaip kritikuojami – gal ir nepaminint vardo, bet kartu įvardijant labai konkrečiai? Ar kas nors prašė jų sutikimo, kad būtų eksponuojami? Ir kaip jausis tas žmogus, kuris dergėsi, kai/jei pakankamai subręs?

Norėtųsi pasiūlyti autoriui į vyresniosios kartos bespridielas pažvelgti ne per lytiškumo, bet per istorinę prizmę. Priespaudos patirtis kaip trauma keliauja iš kartos į kartą. Tą traumą matome kaip liguistą įtarumą, taupumą, ribotumą ir t. t. Manau, kad būdami suaugę, savo intelektiniais ir emociniais ištekliais turėtume labiau stiprinti savo stuburą, gydytis traumas ir šiek tiek atjausti vyresnę kartą, o ne pastatyti save į aukos poziciją ir užsiimti atsakomybės permetimu tėvams. Manau, kad taip galime sutaupyti daug brangaus laiko. (Neskatinu neigti problemą ir ją glaistyti, laikyti tėvų nekritikuotinais stabais, tačiau viešas „nukryžiavimas“ man asmeniškai atrodo nepriimtinas ir neetiškas).

Beje, narstant šią temą, mintyse išnyra neseniai klausytas PIN podcastas, kuriame svečiavosi Tautvydas Gaudėšius (FB BASEBALL). Paparašytas papasakoti apie vaikystę, jis pasako, kad šia tema daug šnekėti nenori. Paaiškina, kad lankosi psichoterapijoje, kuri padeda vaikystę, jos patirtis ir tėvus pamatyti kitaip. Ir jeigu šiuo metu kažkas vis dar žadina kritiškumą ar nuoskaudas, taip yra galimai dėl to, kad dar „nesuvirškinta“. Štai ši pozicija man siejasi su brandumu ir pagarba tėvams ar globėjams. Kai narpliojimas, skaudulių gydymas ir taškymasis (pykčio) pūliais vyksta uždarai, o ne viešai be jokio anonimiškumo.

2) Dar noriu stabtelti ties feminizmo tema. Labai smagu, kad Donatas akcentuoja, jog niekas nesiekia lyčių niveliacijos. Moterys neturi tapti vyrais, o vyrai – moterimis. Nesiekiama sukurti vienalytę visuomenę. Feminizmas pasisako labiau už galimybę gyventi nesuvaržytam primestų standartų. Už vienodo dydžio atlyginimus, nepriklausomai, kas atlieka tą patį darbą – vyras ar moteris. Už buities darbų pasiskirstymą partnerystėje, už vaikų auginimą kartu, o ne „padedant tėvui“. Už galimybę tiek įgimtai, tiek laisvu pasirinkimu neatitikti vyro ar moters šablono, kurį vis dar primeta visuomenė. Nuokrypiai nuo taip vadinamų normų neturėtų būti laikomi anomalija, o viso labo įvairovės dalimi. Žinoma, ši tema yra laabai plati ir diskuoti galima nesustojant.

Ir visgi, kalbant apie feminizmą, man norisi pasakyti, kad šis judėjimas ir net žodis įgavęs tokį neigiamą atspalvį, kad jo sunku atsikratyti. Panašiai kaip kalbant apie veganizmą. Dalis veganų yra tiek įsiaudrinę, kad jeigu ne tiesiogiai tai bent perkeltine prasme drasko akis tiems, kurių požiūris nesutampa. Ir jas drasko ne tik mėsavalgiams-maitvanagiams, bet ir kitiems veganams, kurių filosofija bent iš dalies prasilenkia ar nėra tokia radikali. Labai gaila, bet ir feminizmas turi analogiškų atspalvių, kai nuo lygiateisiškumo šokama prie bandymo sumenkinti vyrų giminę.

Dar skaitant šią knygą pirmą kartą rimčiau susimąsčiau, iki kiek feminizmas/lygiateisiškumas nepatogus patiems vyrams. Kol gyveni ant to „aukštesnio laiptelio“, net nesuvoki, kiek privilegijų turi. Kad esi labiau laukiamas tam tikrose darbo pozicijose, kad pagal nutylėjimą gauni geresnį atlygį, kad gali koncentruotis į karjerą, kol moteris su minimalia vyro pagalba augina vaikus ir kt. Žvelgiant į netolimą istoriją, moterų vaidmuo buvo apskritai apgailėtinas: rašytojos turėjo slėptis po vyriškais slapyvardžiais, negalėjo balsuoti, šeimoje neturėjo balso etc. Ir sėkmė, jeigu dabar skyrybų skaičius didėja, nes moterys tampa savarankiškesnės ir nebesitenkina savo vyro-medžiotojo vaidmeniu. Vyrai turi pergalvoti savo vaidmenį partnerystėje, įsisąmoninti, kad moteris nėra skirta patogesniam gyvenimui. Yra ką pergalvoti ir moterims. Tikiu, kad laikui bėgant nusistovės daugiau pusiausvyros ir vyrų-moterų santykiai šoktels į aukštesnį lygmenį. Turiu galvoje, kad į partnerystę vis didesnis procentas žmonių susieis vedami kitokių-sąmoningesnių paskatų – vis labiau kintančių nuo istoriškai tebešliaužiančių atgyvenusių motyvų.

Sulig kiekvienu sakiniu vis aiškiau, kiek daug ši tema turi niuansų, kiek daug lemia individualūs ar paskirų valstybių atvejai. Dėl tos priežasties čia jau sustosiu, o į norimų skaityti knygų sąrašą jau įtraukiau ir kitą/ankstesnę Donato Paulausko knygą „F*ck – žodis, kurio negalima minėti“.

***

Parašykite komentarą