Labas!
Su Tavimi sveikinuosi aš – Laukinuma.
Tai mano naujieji kūrybos namai (iki šiol 10 metų kūriau kaip Žalia Gentis).
Persikraustydama pasiėmiau ir dalį senų įrašų bei apžvalgų. Su kita dalimi atsisveikinau ir paleidau užmarštin :)
Tinklaraštyje ir toliau rasis vietos gamtai, knygoms, grožiui, paprastumui ir naujiems skoniams.
Kviečiu užsukti dažniau! :)
Dėl bendradarbiavimo ar kitais klausimais esu pasiekiama: irmina@laukinuma.lt
Draugaukime Facebooke:
Pamačiusi John Eldredge knygą „Ilgesys“, panorau ją perskaityti. Su mintimi, kad galbūt joje rasiu atsakymus savo pačios ilgesiui. Tam ilgesiui, kuris būdingas turbūt daugeliui žmogui 🤔
Mane jis aplanko rudenėjant ar pavasarėjant, kai pučia vasarą primenantis, bet visgi vėsesnis vėjas, kai šviečia vasarą primenanti, bet visgi ne tokia kaitri saulė. Švelnus oro gūsio pojūtis ant odos ir žvilgsnis į tokią ryškią, bet kartu prigesusią saulę, sužadina saldžią melancholiją. Kai liūdna ir gera vienu metu, kai širdyje kažko ilgu 💛
Ką radau knygoje? Ne padiktuotus atsakymus, o labiau ėjimą į nebylų dialogą, nebylią diskusiją su autoriumi. Taip nuėjau arčiau atsakymų, kurie glūdi mano pačios viduje.
Išsami apžvalga – tinklaraštyje: https://laukinuma.lt/john-eldredge-ilgesys-apzvalga/
Mane jis aplanko rudenėjant ar pavasarėjant, kai pučia vasarą primenantis, bet visgi vėsesnis vėjas, kai šviečia vasarą primenanti, bet visgi ne tokia kaitri saulė. Švelnus oro gūsio pojūtis ant odos ir žvilgsnis į tokią ryškią, bet kartu prigesusią saulę, sužadina saldžią melancholiją. Kai liūdna ir gera vienu metu, kai širdyje kažko ilgu 💛
Ką radau knygoje? Ne padiktuotus atsakymus, o labiau ėjimą į nebylų dialogą, nebylią diskusiją su autoriumi. Taip nuėjau arčiau atsakymų, kurie glūdi mano pačios viduje.
Išsami apžvalga – tinklaraštyje: https://laukinuma.lt/john-eldredge-ilgesys-apzvalga/
Šiandien lankiausi Ukmergės kultūros centre, kur buvo rodomas Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis „Volponė“. Šis teatrinis blefas man sužadino įvairiausių minčių ir jausmų.
Pirmiausia pasakysiu, kad teatrą buvau gan ilgam apleidusi, nes persisotinau rimtų spektaklių, o šuolis prie pernelyg lengvų nepasirodė patrauklus (su visa pagarba „Domino“). Visgi neseniai ėmiau atrasti tarpinių variantų. Pavyzdžiui, šis teatrinis blefas yra linksmas, šmaikštus ir su didele doze intrigų, bet kartu turintis svorį. Man asmeniškai svorio (ir sentimentų) prideda vyresniosios kartos aktoriai, pavyzdžiui, Laimutis Sėdžius. Kadangi esu kilusi iš Panevėžio, šis aktorius siejasi ne tik su teatru, bet ir su vietinės televizijos laidomis (galvoje atgimsta nostalgiškas 2000-ųjų vaibelis, kai buvau dar visai pacankė 🤭).
Taip pat noriu pasakyti, kad žiūrint šį spektaklį galvoje suskambėjo kažkada girdėta frazė „Nėra mažų vaidmenų“. Nepriklausomai nuo to, kiek eilučių aktoriui teko pasakyti, visi jie, stovėdami ant scenos, savo vaidmenį išjautė kiekvieną akimirką. Vienas personažas nuolat susirūpinęs, kitas vis burbuliuoja po nosimi, trečias senatviškai virpina apatinę lūpą, ketvirtas ištempęs kaklą su šypsena skenuoja aplinką ir pan.
Po spektaklio, važiuodama namo, garsiai pasakiau sau, kad noriu taip išjausti savo gyvenimą. Kaip nėra mažų vaidmenų, taip gyvenime nėra mažų situacijų, mažiau vertingų akimirkų — kiekviena akimirka verta buvimo čia ir dabar 100 %. Noriu prisijaukinti įprotį vienu metu užsiimti viena veikla/veiksmu, o ne žongliruoti multitaskinant, automatu prišokant paskrolinti telefoną ir kitaip blaškant dėmesį. Nors teoriškai multitaskindami taupom laiką ir didinam produktyvumą, bet praktiškai tai greičiau gyvenimo švaistymas ir smegenų bukinimas vaikantis vis naujos dopamino dozės, taip tampant užmaršia ir išsiblaškiusia auksine žuvele.
Tad… už teatrą ir akimirkų išjautimą! 🥂
Pirmiausia pasakysiu, kad teatrą buvau gan ilgam apleidusi, nes persisotinau rimtų spektaklių, o šuolis prie pernelyg lengvų nepasirodė patrauklus (su visa pagarba „Domino“). Visgi neseniai ėmiau atrasti tarpinių variantų. Pavyzdžiui, šis teatrinis blefas yra linksmas, šmaikštus ir su didele doze intrigų, bet kartu turintis svorį. Man asmeniškai svorio (ir sentimentų) prideda vyresniosios kartos aktoriai, pavyzdžiui, Laimutis Sėdžius. Kadangi esu kilusi iš Panevėžio, šis aktorius siejasi ne tik su teatru, bet ir su vietinės televizijos laidomis (galvoje atgimsta nostalgiškas 2000-ųjų vaibelis, kai buvau dar visai pacankė 🤭).
Taip pat noriu pasakyti, kad žiūrint šį spektaklį galvoje suskambėjo kažkada girdėta frazė „Nėra mažų vaidmenų“. Nepriklausomai nuo to, kiek eilučių aktoriui teko pasakyti, visi jie, stovėdami ant scenos, savo vaidmenį išjautė kiekvieną akimirką. Vienas personažas nuolat susirūpinęs, kitas vis burbuliuoja po nosimi, trečias senatviškai virpina apatinę lūpą, ketvirtas ištempęs kaklą su šypsena skenuoja aplinką ir pan.
Po spektaklio, važiuodama namo, garsiai pasakiau sau, kad noriu taip išjausti savo gyvenimą. Kaip nėra mažų vaidmenų, taip gyvenime nėra mažų situacijų, mažiau vertingų akimirkų — kiekviena akimirka verta buvimo čia ir dabar 100 %. Noriu prisijaukinti įprotį vienu metu užsiimti viena veikla/veiksmu, o ne žongliruoti multitaskinant, automatu prišokant paskrolinti telefoną ir kitaip blaškant dėmesį. Nors teoriškai multitaskindami taupom laiką ir didinam produktyvumą, bet praktiškai tai greičiau gyvenimo švaistymas ir smegenų bukinimas vaikantis vis naujos dopamino dozės, taip tampant užmaršia ir išsiblaškiusia auksine žuvele.
Tad… už teatrą ir akimirkų išjautimą! 🥂
Galimai jau paskutinės šio sezono maudynės ežere 💙 Dalyvaudama šiame ilgame vasaros afterpartyje, jaučiuosi užpildžiusi plyšelius, kuriuos jutau paskutinėmis oficialios vasaros dienomis, kai perbėgo mintis, kad nepakankamai prisimaudžiau 😲 Po šios dienos maudynių, iš vėsumos įlindus į kontrastingą šilumą, jau tampa labai lengva (ir gera) įsivaizduot ilgėjančius jaukius vakarus su puodeliu arbatos, knyga ar filmu, ir nebe basomis, o apsimovus kojines mielais raštais 😊
Tegul nesupyksta ant manęs gerb. voveruškos, bet pamačius šiuos karališkus gražuolius, mano interesas voveruškų atžvilgiu akimirksniu sumenko 😅 Mat voveruškos mano medžioklės plotuose šiais metais ėjo dideliais kiekiais ir spėjo tapti kasdiene raciono dalimi. Tuo tarpu baravykų padermę buvau mačiusi tik kitų žmonių nuotraukose, o ne miške ar savo keptuvėje 😀 Na-o-bet-tačiau situacija ėmė ir pasikeitė! 😍
Pastaruosius dvejus metus daug dėmesio skiriu ribų temai. Per praktiką ir savirefleksiją įsisąmoninau, kad gebėjimas brėžti ribas lemia mūsų savijautą, santykių su savimi ir kitais kokybę, gebėjimą gyventi pagal savo vertybes ir apskritai jas turėti, priimti sprendimus ir t. t. Ribos apima tiek gebėjimą sakyti „taip“, tiek gebėjimą sakyti „ne“.
Net keista, tad tokia fundamentali tema kaip „ribos“ sulaukia tiek mažai dėmesio arba dėmesys skiriamas tarsi per aplinkui. Pavyzdžiui, kalbant apie psichologinę literatūrą, šia tema pastebėjau vos dvi knygas. Vieną iš jų ir apžvelgiu. Pilnas knygos pavadinimas skamba taip: „Ribos. Kada sakyti „taip“, kaip sakyti „ne“, kad patys tvarkytumėte savo gyvenimą“.
Man tai viena geriausių psichologinių knygų ir ją labai rekomenduoju:
🫢 Linkusiems emocionaliai reaguoti į nemalonias situacijas;
🫢 Bijantiems sakyti „ne“;
🫢 Bijantiems sakyti „taip“;
🫢 Prisigaunantiems, kad vis darote kažką, ko daryti nenorite, tačiau prisižadėjote;
🫢 Vargstantiems dėl pasikartojančio perdegimo;
🫢 Jaučiantiems, kad visiškai nevaldote savo gyvenimo;
🫢 Sunkiai gebantiems planuoti gyvenimą su perspektyva į ateitį;
🫢 Jaučiantiems, kad tėvai jus kontroliuoja, lengvai nuliūdina ar supykdo, nors esate jau suaugęs žmogus;
🫢 Visiems kitiems :)
Išsamesni įspūdžiai – apžvalgoje:
https://laukinuma.lt/dr-henry-cloud-ir-dr-john-townsend-ribos-kada-sakyti-taip-kaip-sakyti-ne-kad-patys-tvarkytumete-savo-gyvenima-apzvalga/
Net keista, tad tokia fundamentali tema kaip „ribos“ sulaukia tiek mažai dėmesio arba dėmesys skiriamas tarsi per aplinkui. Pavyzdžiui, kalbant apie psichologinę literatūrą, šia tema pastebėjau vos dvi knygas. Vieną iš jų ir apžvelgiu. Pilnas knygos pavadinimas skamba taip: „Ribos. Kada sakyti „taip“, kaip sakyti „ne“, kad patys tvarkytumėte savo gyvenimą“.
Man tai viena geriausių psichologinių knygų ir ją labai rekomenduoju:
🫢 Linkusiems emocionaliai reaguoti į nemalonias situacijas;
🫢 Bijantiems sakyti „ne“;
🫢 Bijantiems sakyti „taip“;
🫢 Prisigaunantiems, kad vis darote kažką, ko daryti nenorite, tačiau prisižadėjote;
🫢 Vargstantiems dėl pasikartojančio perdegimo;
🫢 Jaučiantiems, kad visiškai nevaldote savo gyvenimo;
🫢 Sunkiai gebantiems planuoti gyvenimą su perspektyva į ateitį;
🫢 Jaučiantiems, kad tėvai jus kontroliuoja, lengvai nuliūdina ar supykdo, nors esate jau suaugęs žmogus;
🫢 Visiems kitiems :)
Išsamesni įspūdžiai – apžvalgoje:
https://laukinuma.lt/dr-henry-cloud-ir-dr-john-townsend-ribos-kada-sakyti-taip-kaip-sakyti-ne-kad-patys-tvarkytumete-savo-gyvenima-apzvalga/
Sveiki,
Man labai fainas ir vertingas Jūsų blogas. Ir mintys prisistatyme – “teisingos” :)
Produktų apžvalgos naudingos tiek veganams, tiek sveika mityba ir gyvensena besidomintiems. Užsuksiu pas jus dažniau pasidairyti :) (o nuorodą į jūsų tinklaraštį patalpinau savajame, tikiuosi, neprieštaraujate pasidalinimui?)
Nesibaigiančio įkvėpimo rašymui!
Sveiki :) Džiugu, kad lankotės Žalioje gentyje, randate kažką vertingo sau ir dalinatės nuoroda. Ačiū ir iki malonaus!